Marina Abramovič

Moderniojo meno muziejus, Niujorkas, 2010 m. Žmonės ėmė laukti eilėje per naktį, nakvoti miegmaišiuose priešais muziejų. Pradėjo plūsti vyrai ir moterys, kurie, turbūt, niekada iki tol nebuvo lankęsi muziejuje. Ir viskas tam, jog MoMA (Museum of Modern Art) pasimatytų su Marina Abramovič – iš Serbijos kilusia pasirodymų ir kūno menininke. Marina nuo penktojo dešimtmečio iki aštuntojo vidurio augo pokario Jugoslavijoje. Jos tėvai buvo karo didvyriai – kovėsi su naciais, jugoslavų partizanais. Tikrieji komunistai garsėjo atkaklumu “eiti kiaurai sienas”. Todėl iš Marinos motina tikėjosi bausmę iškęsti nesiskundžiant, ji savotišku būdu treniravo ją būti kareive, kaip ir ji. Būtent disciplinos ji išmoko iš savo motinos.

Kam tapyti? Kam save apriboti dviem dimensijomis, kai galiu kurti meną iš bet ko: ugnies, vandens, žmogaus kūno?

Iš pradžių menininkė tapė paveikslus savo giminėms bei draugams, bet vieną dieną gulėdama žolėje pamatė per dangų skriejančius 12 karinių lėktuvu, kurie praskrido, po savęs palikdami baltus pėdsakus. Marina pakerėta stebėjo, kaip pėdsakai po mažu išnyksta ir dangus vėl tampa tobulai mėlynas. Ir staiga paklausė savęs: “Kam tapyti? Kam save apriboti dviem dimensijomis, kai galiu kurti meną iš bet ko: ugnies, vandens, žmogaus kūno? Bet ko. Tai buvo tarsi koks trakštelėjimas sąmonėje – supratau, kad būti menininku reiškia turėti begalinę laisvę.” Taip Marina Abramovič pasuko kūno menininkės keliu ir pirmąjį savo perfomansą sukūrė Romoje, Museo d’Arte Conremporanea, 1973 m, pavadinimu „Ritmas 10.“ Čia ir prasidėjo menininkės karjera.

Ritmas 10 (Rhythm 10)

1973 m. „Ritmas 10“ perfomansui Marina Abramovič sėmėsi įkvėpimo iš jugoslavų girtuoklių žaidimo. Ant grindų pasitiesė 10 įvairaus dydžio peilių ir pastatė 2 magnetofonus. Tada, stebint miniai, atsiklaupė ant popieriaus ir, įjungus vieną iš magnetofonų, ėmė baksnoti sau tarp kairiosios rankos pirštų. Kiekvieną kartą įsiplovus sustūgdavo iš skausmo, o tada pereidavo prie kito peilio. Panaudojus visus dešimt peilių, vėl įjungė pirmąjį magnetofoną ir pradėjo viską iš pradžių. Tačiau, šį kartą atkuriant ritmingą peilio baksnojimą ir staugimą, tyčia pataikant į tą pačią vietą. Vėliau dar kartą paleido jau dvigubą abiejų perfomansų garso įrašą, atsistojo ir išėjo. Po perfomanso Marina Abramovič patyrė absoliučią laisvę: “Jutau, kad mano kūnas neturi ribų, kad nėra sienų, ir skausmas nesvarbu, ir apskritai niekas nesvarbu – mane tai svaigino.”

Ritmas 5 (Rhythm 5)

1973 m. Kieme pastatyta dviguba penkiakampė medinė žvaigždė, jos viduryje – Marina, ištiesusi rankas bei kojas. Į tarpą pribarstyta pjuvenų, išmirkytų 100 litrų benzino. Iš pradžių padegė pjuvenas ir kelis kartus apėjo žvaigždės perimetrą. Nusikirpo nagus, plaukus ir sviedė į ugnį. Tada atsigulė į vidinę žvaigždę ir gulėjo ten tol, kol liepsna aplink galvą išdegino visą deguonį, o pati Marina neteko sąmonės. Penkiakampė žvaigždė ne vieną kartą bus minima Marinos Abramovič perfomansuose. Pasak Marinos, tai komunizmo – represinės jėgos simbolis, nuo kurio ji bandė pabėgti. Tačiau tai reiškė ir daug daugiau: pentagramą, kurią garbino ir mistifikavo senovės religijos bei kultai, forma, turinti milžinišką simbolinę galią. Todėl per kūrybą Abramovič bandė suprasti gilesnę šių simbolių reikšmę.

Ritmas 4 (Rhythm 4)

1974 m. Milano Galleria Diagramma atliko 45 minučių trukmės perfomansą, kuriame buvo visiškai nuoga baltame kambaryje, palinkusi virš galingo industrinio ventiliatoriaus. Perfomanso metu Marina bandė į plaučius įtraukti kuo daugiau oro, tačiau, po poros minučių neteko sąmonės, o išsigandę galerijos darbuotojai atskubėjo jos gelbėti.

Ritmas 0 (Rhythm 0)

1975 m. sulaukė kvietimo iš „Studio Morra“ Neapolyje. Atvykusi Marina ketino nueiti į galeriją ir, vilkėdama juodais marškinėliais ir juodomis kelnėmis, tiesiog stovėti prie stalo, ant kurio būtų padėti 72 objektai: plaktukas, pjūklas, plunksna, šakutė, kvepalų buteliukas, katiliukas, kirvis, rožė, varpelis, žirklės, adatos, parkeris, medus, smeigtukai, lūpų dažai, cukrus, fotoaparatas ir kiti daiktai. Ir pistoletas, o šalia jo – viena kulka. Prie Marinos buvo tokia instrukcija: “Ant stalo guli 72 objektai, kuriuos galite panaudoti prieš mane kaip panorėję. Aš esu objektas. Perfomanso metu prisiimu visą atsakomybę. Trukmė: 6 valandos (20:00 – 02:00).” Per pirmąsias 3 valandos beveik nieko neįvyko, tačiau vėliau perfomansas įsisiūbavo. Moterys ėmė nurodinėti vyrams, ką su ja daryti, tačiau pačios veiksmų nesiėmė. Kaip sako pati Abramovič: “nebuvau išprievartauta tik todėl, kad ten buvo ir žmonos”. Po 6 valandų vienas vyras žirklėmis perkirpo marškinėlius, kitas užrašė “End” tekstą ant kaktos, dar kiti badė į ją smeigtukus. Vėliau ją paguldė ant stalo, praskėtė kojas ir įsmeigė į stalą peilį prie pat tarpkojo. Vienas vyras įdūrė į kaklą ir ėmė čiulpti kraują. Tačiau vienas žemo ūgio vyriškis ypač išgąsdino Mariną. Sunkiai alsuodamas jis įdėjo į pistoletą kulką ir įkišo pistoletą į dešinę ranką. Pistoletą pridėjo prie kaklo ir palietė gaiduką. Po šio veiksmo kilo muštynės ir kiti perfomanso dalyviai vyrą nustūmė. Pasibaigus perfomansui Marina atrodė siaubingai: buvo pusnuogė ir kruvina. Tą akimirką tebebuvę žmonės staiga išsigando ir ėmė bijoti bei bėgti nuo jos. “Žmonės bijo paprastų dalykų: bijome kančios, bijome mirties. Atlikdama „Ritmas 0“ – ir per visus kitus perfomansus – inscenizavau publikai jų baimes: pasitelkiau jų energiją, kad nustumčiau savo kūną iki kuo tolimesnės ribos”.

Tomo lūpos (Thomas Lips)

1975 m. Austrijoje buvo surengtas naujas perfomansas „Tomo Lūpos“. Perfomanso metu sidabriniu šaukštu lėtai suvalgė 1 kilogramas medaus, iš krištolinės taurės išgėrė 1 litrą raudonojo vyno. Dešiniuoju delnu sutraiškė taurę. Skutimosi peiliuku ant pilvo išsiraižė penkiakampę žvaigždę. Po to pradėjo save plakti tol, kol nebejautė jokio skausmo, ir atsigulė ant kryžiaus, pastatyto iš ledo blokų. Virš pilvo pakabintas šildytuvas, nukreiptas į žvaigždę, vertė ją kraujuoti, o likęs kūnas šąlo. Ten Marina išgulėjo 30 minučių, kol veiksmą nutraukė publika, ištraukianti iš po jos ledo blokus. Po perfomanso Abramovič teko gabenti į ligoninę, tačiau ne dėl žaizdų ant pilvo, bet dėl gilių pjūvių delne, kuriuos įsitaisė sutraiškius vyno taurę.

Menas privalo būti gražus, menininkas privalo būti gražus (Art Must Be Beautiful, Artist Must Be Beautiful)

1975 m. atlikto perfomanso metu Marina norėjo sugriauti grožio mitą, nes tikėjo, kad menas privalo drumsti ramybę, menas privalo kelti klausimus, pranašauti ateitį. Salėje Abramovič sėdėjo nuoga priešais publiką, vienoje rankoje laikydama metalinį šepetį, kitoje – metalines šukas. 60 minučių iš visų jėgų šukavosi iki skausmo, kuokštais raudama plaukus, draskydama veidą ir be perstojo kartodama: “Menas privalo būti gražus, menininkas privalo būti gražus”.

Balso išlaisvinimas (Freeing the Voice)

1975 m. pavasarį Marina publikai pristatė naują perfomansą. Per „Balso išlaisvinimą“ gulėjo ant čiužinio, patiesto ant grindų, nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai, nukorusi galvą ant čiužinio klykė iš visos gerklės, išrėkdama visą savo skausmą. Klykė tol, kol neteko balso. Perfomansas tęsėsi tris valandas.

Kliūties erdvėje (Interruption in Space)

1977 m. Diuseldorfo dailės akademijoje Marina Abramovič kartu su Ulajumi (tuometiniu savo širdies draugu) pristatė perfomansą, kurio metu abu buvo visiškai nuogi ir bėgo vienas į kitą, tik šį kartą, vietoj susitikę pusiaukelėje, atsitrenkdavo į vieną storos medinės sienos pusę. Abu vis greičiau bėgdavo vidurio link ir vis smarkiau atsimušdavo į sieną. O įmontuotas mikrofonas sienos viduje tik sustiprindavo į medį atsitrenkiančio kūno garsą.

Įkvėpimas, iškvėpimas (Breathing In, Breathing Out)

1977 m. Jugoslavijoje abu susikišo į šnerves cigarečių filtrus, kad nepraeitų oras, o prie kaklo prisiklijavo mažus mikrofonus. Atsiklaupė vienas prieš kitą, veidas į veidą. Marina iškvėpdavo iš plaučių visą orą, o Ulajus įkvėpdavo kiek, kiek tik pajėgdavo. Taip burną prie burnos kvėpavo oru, kuriame vis mažėjo deguonies ir daugėjo anglies dioksido. Po 12 minučių sustojo prieš pat prarasdami sąmonę.

Nepamatuojamybė (Imponderabilia)

1977 m. Bolonijoje menininkai nusprendė tapti durimis į muziejų. Pro muziejaus įėjimą Ulajus pastatė dvi vertikalias sieneles, taip dar labiau sumažindamas praėjimą. Perfomanso metu abu stovėjo nuogi, žiūrėdami vienas į kitą tuščiu žvilgsniu. Kad praeinantieji nusigautų iki muziejaus, privalėjo pasisukti šonu, ir kiekvienas iš jų turėjo priimti sprendimą: atsigręžti į nuogą vyrą arba moterį. Perfomansas buvo planuotas 6 valandas, tačiau jau po 3 valandų pasirodę du policininkai su administracija pareiškė, jog pagal Bolonijos miesto įstatymus perfomansas laikomas nepadoriu ir jie turi liautis.

Plėtimasis erdvėje (Expansion in Space)

1977 m. plėtimasis erdvėje buvo dviejų perfomansų – “Santykio erdvėje” ir “Kliūties erdvėje” variacija. Šį kartą abu su Ulajumi stovėjo susiglaudę nugaromis, nuogi, ir bėgdavo į priešingas kryptis, kiekvienas susidurdamas su atitinkama kliūtimi – didele medine keturių metrų aukščio kolona. Koloną suprojektavo Ulajus taip, jog ji svertų lygiai dvigubai daugiau už pačius menininkus. Taip pat viduje buvo įmontuoti ir stiprintuvai su mikrofonais, todėl kiekvienas atsitrenkimas nuaidėdavo per garažą. Įpusėjus perfomansui, Ulajaus kolona užstrigo, ir jis savo pasirodymą nutraukė. Tuo metu sutrikusi Marina toliau nepasidavė ir įsibėgėjo dar labiau, kad išjudintų kliūtį. Vėliau iš džiugios minios, žiūrovų veidai persimainė, nes dalis žmonių nebegalėjo žiūrėti, kaip nuoga moteris nesiliaujamai daužosi į sunkų objektą. Pasirodymui pasiekus kulminaciją, girtas vyras iš publikos šoko prieš Marinos koloną ir sudažytu alaus buteliu ragino ją bėgti link jo.

Poilsio energija (Rest Energy)

1980 m. atliktas perfomansas įkūnijo visišką pasitikėjimą. Marina laikė lanką, o Ulajus krumpliais spaudė įtempęs stygą, kuri buvo nukreipta tiesiai į krūtinę. Abu, traukdami lanką į savo pusę, nuolatos jautė pavojų, nes suklupus Ulajui, Marina būtų pašauta tiesiai į širdį. Pasirodymo metu abu prie krūtinės buvo prisigesę mikrofoną, todėl publika galėjo girdėti vis greitėjančius širdies dūžius.

Menininkų rastas auksas (Gold Found by the Artist)

1981 m. menininkai aštuonias valandas vienas priešais kitą, visiškai nejudėdami, žiūrėdami vienas į kitą, pradėjo perfomansą. Ant stalo padėtas paauksuotas bumerangas, dykumoje rastas auksas ir gyva gyvatė. Objektai perteikė Ulajaus ir Marinos praleistą laiką dykumoje, o gyvatė simbolizavo gyvybę ir aborigenų pasaulio sukūrimo mitą. Marina Abramovič prisimena: “Mėšlungis pradėjo traukti didžiuosius kojų, šlaunų ir blauzdų raumenis, o pečius ir sprandus surakino skausmas.” Perfomansą Sidnėjuje atliko 16 dienų iš eilės, o per visą laiką tą laiką abu menininkai laikėsi pasninko, tik vakarais išgerdami sulčių ir vandens. Marina pasirodymo detales kasdien pasižymėdavo dienoraštyje: “Atradau naują savo versiją, kuriai skausmas neturėjo reikšmės. Ne, šis psichologinis pokytis neprivertė skausmo išnykti. Tiesiog jis perėjo kažkur kitur. Jis buvo ten, bet ne ten”.

Balkanų barokas (Balkan Baroque)

1997 m. Marina sėdėjo ant italų pavilijono rūsio grindų, įsitaisiusi ant milžiniškos karvių kaulų krūvos: 500 švarių kaulų apačioje, 2000 kruvinų, mėsingų, kremzlėtų kaulų – viršuje. Keturias dienas menininkė sėdėjo gremždama kruvinus kaulus, kol dviejuose ekranuose buvo rodomi begarsiai vaizdai iš interviu su motina ir tėvu. Jau po kelių dienų smarvė buvo nepakenčiama: kaulai, kuriuos gramdė Marina, sparčiai puvo ir kirmijo. Pasirodymo metu ji gramdė kaulus ir dainavo jugoslaviškas liaudies dainas iš savo vaikystės.

Namas su vaizdu į vandenyną (The House with the Ocean View)

2002 m. Niujorkas. Ant Seano galerijos sienos, maždaug pusantro metro nuo grindų, viena šalia kitos Marina suprojektavo tris dideles platformas su sienelėmis. Vienoje platformų buvo įtaisytas dušas ir tualetas, kitoje stovėjo kėdė ir stalas, trečioje – lova. Tose platformose menininkės gyvenimas tęsėsi dvylika dienų, vartojant vien filtruotą vandenį ir atliekant kasdienes kūniškas funkcijas. Visos trys platformos kopėčiomis jungtųsi su grindimis, tik vietoj skersinių – aštrūs, įstatyti ašmenimis į viršų.

Septyni paprasti kūriniai (Seven easy pieces)

Septyni perfomansai, perkurti menininkės. Marina jautė būtinybę pakartoti kai kuriuos svarbius praeities kūrinius – ne tik savo, bet ir kitų menininkų. Ji manė, jog privalo papasakoti perfomansų meno istoriją su pagarba praeičiai, paliekant erdvės naujoms interpretacijoms. Iš pradžių pasirinko šiuos perfomansus: Bruce’o Naumano „Body pressure“ (Kūno slėgis); Vito Accinci’o „Seedbed“ (Guoliavietė); Valie Export „Action Pants: Genital Panic“ (Veiksmo kelnės: genitalijų panika); Ginos Pane „The Conditioning, First Action of Self-Portraits“ (Sąlygojimas, Pirmasis autoportretų veiksmas); Josepho Beuyso „How to Explain Pictures to a Dead Hare“ (Kaip paaiškinti paveikslus negyvam kiškiui), sąvąjį „Rhythm 0“ ir naują kūrinį „Entering the Other Side“ (Žengiant anapus).

Dalyvauja menininkė (The Artist in Present)

2010 m. MoMa, Niujorkas. Perfomanso metu Marina Abramovič 3 mėnesius, visą dieną, kiekvieną dieną sėdėdavo ant kedės prieš publiką. Taisyklės buvo paprastos: kiekvienas galėjo sėdėti prieš menininke, kiek tik norės. Abu palaikys akių kontaktą, publika negali Marinos nei liesti, nei kalbinti. Iš pasirodymo Marina prisimena: “Iš karto pastebėjau tai, kad priešais mane sėdintys žmonės labai susijaudina. Vos atsisėdę į kėdę, daugelis apsiverkdavo – aš irgi.“ „Žmonės savyje nešiojasi šitiek skausmo, kurį visą laiką bando nustumti gilyn. O jeigu stumi emocinį skausmą gilyn užtektinai ilgai, jis pavirs fiziniu skausmu.” Pirmosios sekinančios dienos vakarą Marina sulaukė dar vieno skausmo – Ulajaus. Prieš akis jai prabėgo dvylika gyvenimo metų ir tą vienintelį kartą ji sulaužė taisykles: uždėjo delnus jam ant delnų, pažvelgė vienas kitam į akis ir, nespėję net susivokti, abu apsiverkė. Marinai Abramovič tas vyras buvo daugiau nei eilinis žiūrovas. Vėliau viskas buvo taip, kaip ir per ankstesnius perfomansus, menininkė jautė tokį skausmą, koks žmogaus kūnui atrodė nepakeliamas, tačiau tą akimirką, kai tik pagalvodavo, jog jau nebeteks sąmonės, skausmas visiškai išnykdavo. Po dviejų mėnesių, į eilę atsistojo žmogus ratukuose. Marina tą kartą padarė esminį pokytį – patraukė stalą. Dabar liko tik ji ir kitas žmogus, sėdintys ant dviejų kėdžių vienas priešais kitą. Vos tik menininkė nusprendė patraukti stalą – pajuto galingą ryšį su visais, sėdinčiais priešais ją. Jautė, kad kiekvieno lankytojo energija lieka net jam išėjus. Paskutinę dieną, gegužės 31 – ąją, Klausas Biesenbachas tapo paskutiniu žmogumi, sėdėjusi priešais Mariną. Ta proga abu sukūrė tokį įrašą: “Muziejus užsidaro, ir šis 736 su puse valandos trukęs perfomansas baigėsi”. Tačiau sutrikęs Klausas likus 8 minutėms iki oficialios pabaigos atsistojo ir pabučiavo Mariną – ir tada visi pamanė, kad tai ir yra pabaiga. Marina atsistojo, o apsauginiai išnešė abi kėdes ir viskas buvo baigta.

2004 m. Marina Abramovič draugės Susan laidotuvių metu pamačiusi, kokia didi buvo Susan ir kokios kuklios laidotuvės, jautė gilų liūdėsį, nes tikėjo, jog mirtis turi būti šventė: “Nes įžengi į naują vietą, naują būseną.” Tada menininkei kilo “Trijų Marinų” idėja. Advokatui pasakė, jog norės trijų kapų trijuose miestuose, kuriuose praleido daugiausiai laiko: Belgrade (gimtinėje), Amsterdame ir Niujorke. Kūnas turėtų gulėti viename iš jų, tačiau niekas neturi žinoti, kuriame. Taip pat visi turi pasipuošti ryškiomis spalvomis, jokios juodos, o laidotuvių metu turėtų būti pasakojami visi Marinos anekdotai. Pasak kūrėjos, laidotuvės turėtų atrodyti kaip atsisveikinimo vakarėlis.

Parengė Orinta

Author: Admin

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.