Gamtos dvasios – nykštukai, undinės, salamandros ir silfai

Įvairios senovės civilizacijos tikėjo tokiomis būtybėmis kaip satyrai, kaukai ir goblinai. Pasak jų, jūrose gyveno undinės, upėse ir šaltiniuose – nimfos, oras buvo apgyvendintas fėjomis, ugnis – larais ir penatais, o žemėje gyveno faunai ir miškų nimfos – driadai. Šios gamtos dvasios buvo gerbiamos ir joms buvo aukojama. Kartais dėl atmosferos sąlygų arba atsidavusiojo savotiško jautrumo būtybės tapdavo matomos. Daugybė autorių aprašinėjo šias dvasias tokiais žodžiais, tarsi iš tikrųjų būtų matę šiuos gamtos subtiliųjų sferų gyventojus. Kažkada buvusi idėja, jog šios Žemės elementai buvo apgyvendinti protingų būtybių, galėtų pasirodyti mažiausiai keista šiuolaikiniam protui, tačiau šią idėją palaikė ir kai kurie didžiausi šio pasaulio protai: Milano filosofo F. Cardin silfai; B.Cellini salamandros; Šv. Antano panas; N. Bonaparto mažas raudonas žmogeliukas (arba nykštukas), visi jie rado savo vietą istorijos puslapiuose. Visų tautų folklore ir mitologijoje gausu legendų apie šias paslaptingas mažas būtybes, kurios vaidenasi senose pilyse, saugo lobius žemės gelmėse ir statosi sau namus rupūžių apsuptyje.

Pasak Paracelso, žmogus yra sudarytas iš sielos, dvasios, proto ir kūno, o gamtos dvasios tik iš vieno – eterio. Jos iš eterio sudarytos ir eteryje gyvena. Skaitytojas turėtų suprasti, kad minint eterį, turima galvoje vieno iš elementų (ugnis, žemė, oras, vanduo) dvasinė esmė. Yra tiek eterių, kiek yra elementų, ir yra tiek atskirų gamtos dvasių šeimų, kiek eterių. Kiekviena šeima yra visiškai izoliuota savajame eteryje ir neturi jokių santykių su kitų eterių gyventojais, tačiau žmogus iš prigimties būdamas jautrus visiems keturiems eteriams, esant tinkamoms sąlygoms gali bendrauti su bet kuria elementų karalyste.

J.J. Boissard, Icones et effigies - Paracelso portretas
J.J. Boissard, Icones et effigies – Paracelso portretas

Gamtos dvasios negali būti sunaikintos grubesnių elementų, kaip materiali ugnis, žemė, oras ar vanduo, nes dvasios funkcionuoja aukštesniame vibracijų lygyje nei žemiškos medžiagos. Kadangi jos yra sudarytos iš vieno elemento, gamtos dvasios neturi nemirtingos sielos, todėl mirties metu tiesiog suskyla į elementą, iš kurio yra kilusios. Individuali sąmonė po mirties nėra išsaugoma, nes nėra nešėjo, galinčio ją išlaikyti. Kadangi gamtos dvasios yra padarytos iš vieno elemento, kuriame ir gyvena, tai joms leidžia labai ilgai gyventi. Gimusios iš žemės eterio gyvena trumpiausiai, o gimusios iš oro gyvena ilgiausiai. Vidutiniškai gamtos dvasios gyvena tarp trijų šimtų ir tūkstančio metų. Manoma, kad šios nesugeba tobulėti dvasiškai, bet turi didelę moralę.

Hekate - Keturi elementai
Hekate – Keturi elementai

Kalbant apie eterius, kuriuose gamtos dvasios egzistuoja, Paracelsas rašė: “Jos gyvena keturiuose elementuose: nimfos vandens elemente, silfai – oro, nykštukai – žemės, o salamandros – ugnies. Kiekviena rūšis juda tik tame eteryje, kuriam priklauso, ir nei viena negali jo palikti, nes joms eteris kaip mums oras ar vanduo žuvims. Sakoma, kad gamtos dvasių filosofijos prigimtis rytietiška, tikriausiai brahmaniška ir pats Paracelsas savo žinias gavo iš rytų išminčių, su kuriais kontaktavo savo kelionėse. Egiptiečiai ir graikai savo informaciją taip pat gavo iš jų.

Nykštukai / gnomai

Gamtos dvasios gyvenančios žemės eteryje bendru vardu vadinamos nykštukais arba gnomais. Šių žemės dvasių vibracinis dažnis yra taip arti materialios žemės, kad jie gali paveikti uolas, augalus ir mineralinius elementus esančius gyvūnuose bei žmonėse. Kai kurie nykštukai kaip pigmiai dirba su akmenimis, brangakmeniais ir metalais bei yra vadinami paslėptų lobių saugotojai. Jie gyvena giliuose požeminiuose urvuose, kuriuos skandinavai vadino Nibelungų žeme. Be pigmių yra ir kitų nykštukų ar gnomų rūšių, kurios vadinamos medžių ir miškų dvasiomis. Šiai grupei priklauso miškiniai, satyrai, panai, miško ir augalų nimfos, elfai, barzdukai ir fėjos.

Paracelsas teigė, kad nykštukai namus statosi iš medžiagų, panašių į gipsą, marmurą ir cementą, nors tikroji šių medžiagų prigimtis nežinoma, kadangi neturi atitikmenų fizinėje gamtoje. Kai kurios nykštukų šeimos buriasi į bendruomenės, o kiti gyvena ir veikia ten, kur gimsta, pavyzdžiui, augalų nimfos gyvena ir miršta kartu su augalais ar medžiais, kurių dalimi jos yra. Kiekvienas krūmas ir gėlė turi savo dvasią, kuri dažnai naudoja fizinį augalo kūną kaip buveinę. Kiekviena augalų rūšis yra prižiūrima skirtingų, bet rūšį atitinkančių gamtos dvasių. Pavyzdžiui, dvasios, dirbančios su nuodingais krūmais, ir pačios atrodo agresyviai. Sakoma, kad dėmėtosios maudos dvasios atrodo kaip maži žmonių skeletai, kurių kūnai yra pusiau permatomi. Jie gyvena visoje dėmėtojoje maudoje, o ją nukirtus lieka šaknyse, kol galiausiai tiek augalas, tiek dvasia numiršta. Kol augalas turi bent kiek gyvybės ženklų, tol gyvas ir jo sargas.

Steinle Eduard - Karys nešą nuotaką namo. Goblinai rodo jam kelią
Steinle Eduard – Karys nešą nuotaką namo. Goblinai rodo jam kelią

Nykštukai ar gnomai gali būti įvairaus dydžio, tačiau dažniausiai yra mažesnio nei žmogaus ūgio, nors kai kurie geba keisti savo ūgį kaip tik nori. Vienur jie aprašomi kaip žemo ūgio, lobių, mineralų ir brangakmenių sargai – sumanūs, draugiški ir lengvai suvaldomi. Kitur rašoma, jog jie mėgsta sukčiauti, yra klastingi ir sunkiai tramdomi. Tačiau dauguma sutaria, kad įgavus jų pasitikėjimą, jie yra lojalūs ir teisingi. Senovėje buvo mokoma, kas yra tie paslaptingi žmogeliukai ir kaip su jais bendrauti, norint įgauti jų pasitikėjimą. Magai visuomet būdavo perspėjami, kad neišduotų gamtos dvasių pasitikėjimo, nes šie nematomi padarai, veikdami per subjektyvią žmogaus prigimtį, gali sukelti beribį sielvartą ir galiausiai visiškai sunaikinti magą.

Nykštukai turi savo karalių, kurį labai myli ir garbina. Jo vardas yra Gobas, dėl to jo pavaldiniai dažnai vadinami goblinais. Viduramžių mistikai kiekvienai pasaulio krypčiai priskyrė vieną iš keturių gamtos dvasių karalysčių. Dėl savo žemiško charakterio nykštukams teko šiaurės kryptis, kuri laikyta tamsos ir mirties šaltiniu. Nykštukai veda ir turi šeimas. Kai kurie nešioja drabužius pagamintus iš elemento, kuriame gyvena. Kitais atvejais, drabužiai yra dalis jų ir auga kartu su nykštukais, panašiai kaip gyvūnų kailis. Sakoma, kad nykštukai turi nepasotinamą apetitą ir didžiąją laiko dalį praleidžia valgydami, bet maistą užsidirba kruopščiu ir sąžiningu darbu.

Dažniausiai sutinkamas nykštukų tipas yra barzdukai arba elfai, išdykę ir groteskiškai atrodantys 30-45 centimetrų aukščio padarėliai, dažniausiai vilkintys žalios ar rudos spalvos drabužius. Dauguma jų atrodo labai seni, dažnai su ilgomis baltomis barzdomis. Juos galima pamatyti lakstančius aplink medžių kelmus ar kartais tiesiog ištirpstančius medžių kamienuose. Dauguma jų yra šykštaus charakterio, linkę daiktus slėpti sunkiai aptinkamose vietose. Dažnai maži vaikai, kol dar nėra visiškai atitrūkę nuo gamtos, gali matyti šias gamtos dvasias.

Undinės

Jei nykštukai gyvena ir yra apriboti žemės elemento eteryje, taip undinės funkcionuoja tiktais vandens eteryje, o kadangi jo vibracinis dažnis labai artimas vandeniui, tai undinės turi gebėjimą kontroliuoti šį skystį gamtoje. Grožis yra vienas esminių dalykų priskiriamų vandens dvasioms. Mene ar skulptūrose, kur tik sutiksime undines, visur bus simetrija ir grožis. O dėl vandens kontroliavimo – kas visuomet buvo moteriškumo simbolis – natūralu, kad undinės beveik visuomet vaizduojamos moteriškos lyties.

Frederick Stuart Church - Undinė, 1881
Frederick Stuart Church – Undinė, 1881

Yra daugybė grupių undinių: kai kurios gyvena kriokliuose, kitos upėse, trečios gyvena raistuose ir pelkėse, dar kitos – skaidriuose kalnų ežeruose. Pasak antikos filosofų, kiekvienas šaltinis, kiekviena vandenyno banga turi savo nimfą. Vandens dvasios įvairiai vadinamos įvairiai: oreadėmis, nereidėmis, vandens nimfomis, jūros mergelėmis, vandenėmis ir potamidėmis. Dažnai vandens nimfos vadinamos vardais tu vietų, kuriose gyvena. Jas aprašinėjantieji sutaria dėl keleto ryškiausių bruožų: beveik visos undinės išvaizda ir ūgiu panašios į žmones, tik tos, kurios gyvena mažesniuose šaltiniuose ir upeliuose, yra mažesnio stoto. Tikima, kad vandens dvasios gali pasirodyti kaip normalūs žmonės ir su jais bendrauti. Yra legendų, kaip šias dvasias įsivaikina žvejų šeimos, nors beveik bet kokiu atveju undinės jaučia vandens šauksmą ir galiausiai grįžta į Neptūno karalystę.

Vandens dvasios nekuria namų taip, kaip tai daro nykštukai, bet gyvena koralų urvuose jūrose, tarp nendrių paupiuose ar ežerų pakrantėse. Keltai turi legendą, kad prieš Airijoje apsigyvenus šiuolaikiniems žmonėms, joje gyveno keisti pusiau dieviški padarai, kurie atvykus Keltams pasitraukė į raistus ir pelkes, kur gyvena iki šios dienos. Mažytės undinės gyvena po lelijų lapais ir mažuose samaniniuose namuose prie krioklių.

Yra daugybė undinių šeimų su savitais bruožais ir apribojimais, bet vien apie juos tektų rašyti atskirą straipsnį. Undinių valdovas – Neksa. Jis labai mylimas bei gerbiamas ir jam nepavargstamai tarnaujama. Undinėms yra skirta vakarinė pasaulio kryptis. Šios būtybės yra gana emocionalios, draugiškos žmonėms ir mielai tarnauja žmonijai. Joms patinka gėlės ir augalai, kuriais rūpinasi su beveik tokiu pat atsidavimu kaip nykštukai.

Salamandros

Trečioji elementalų grupė yra salamandros arba kitaip sakant ugnies dvasios, kurios gyvena ugnies eteryje. Be jų, materiali ugnis negalėtų egzistuoti. Nei degtukas užsidegtų, nei kibirkšties su titnagu neišžiebtum, be salamandros pagalbos. Ar bent jau tuo tikėjo viduramžių mistikai. Senovės filosofai, ruošdavo įvairių žolelių ir aliejų mišinius iš kurių gamindavo smilkalus. Juos deginant kylantis dūmai yra puiki terpė pasireikšti šioms ugnies dvasioms.

Jacques Callot - Salamandra apsupta liepsnų 1592-1635
Jacques Callot – Salamandra apsupta liepsnų 1592-1635

Salamandros, kaip undinės ar nykštukai turi savo grupes ir šeimas. Yra daugybė salamandrų šeimų, kurios varijuoja išvaizda, dydžiu ir kilnumu. Viduramžių gamtos dvasių tyrinėtojai laikėsi nuomonės, kad dažniausiai salamandros yra panašios į driežus, 30 ar daugiau centimetrų dydžio ir jas galima pamatyti šliaužiojančias ugnyje. Kita jų grupė buvo apibūdinama kaip liepsnojantys milžinai su mantijomis ir degančiais šarvais.

Viena svarbesnių salamandrų atšakų Aktničiai. Šie padarai pasirodydavo kaip neryškūs sferiniai objektai dažnai virš vandens paviršių naktį ar ant laivų stiebų audros metu (Šv. Elmo ugnys). Iš visų elementalų salamandros yra stipriausios ir galingiausios, o jų valdovas nuostabioji ugnies dvasia – Džinas. Salamandros yra pavojingos, dėl to išminčiai perspėdavo laikytis nuo jų atokiau, kadangi nauda nebūtų proporcinga kainai kurią reikėtų sumokėti, norint jas tyrinėti. Kadangi senovėje karštį priskirdavo pietums, tai ir salamandros priklauso pietiniai pasaulio krypčiai. Taip pat laikoma, kad jos turi poveikį visoms būtybėms su ugningu temperamentu. Tiek gyvūnuose, tiek žmonėse salamandros dirba per kūno šilumą, kepenis ir kraują. Be jų pagalbos nebūtų šilumos.

Silfai

Paskutinė elementalų klasė – silfai. Tai būtybės gyvenančios oro eteryje. Silfams senovėje priskirdavo snaigių modeliavimo bei debesų kūrimo darbus. Pastarasis vykdavo su undinių pagalba, kurios duodavo reikalingos drėgmės. Jie taip pat prižiūri orą, padeda paukščiams migruoti bei gelbsti augalams su žiedadulkių pernešimu. Silfai yra aukščiausiai tarp elementalų pagal vibracijų dažnį. Jie gyvena šimtus metų, dažnai sulaukia tūkstančio ir atrodo nesenstantys. Silfų lyderis – Paralda, kuris gyvena ant aukščiausio žemės kalno. Moteriškos lyties silfai vadinami silfidėmis.

Pernotin ir Minasi - Karalius Alfredas Didysis susapnuoja mokslo deivę ir silfides, 1802
Pernotin ir Minasi – Karalius Alfredas Didysis susapnuoja mokslo deivę ir silfides, 1802

Silfai kartais gali turėti žmogaus formą, bet dažniausiai labai trumpam laikui. Jie būna įvairių dydžių, bet daugeliu atvejų ne didesni nei žmogaus ūgio. Žmogui įprastai nėra matomi, išskyrus aiškiaregystės atveju. Gali būti panašūs į gyvūnus, turėti pusiau žmogaus, pusiau gyvūno formą. Sakoma, kad yra buvę atvejų, kuomet silfai į savo bendruomenes priėmė žmonių, kur jie gyveno gana ilgą laiko tarpą. Žinoma, žmogus tuo metu negalėjo būti su fiziniu kūnu. Gali būti, kad graikų mūzos taip pat buvo silfai, kadangi jie gali įkvėpti žmones kūrybiniam darbui.

Silfams skirta rytinė pasaulio kryptis. Jie yra linksmi, nepastovūs ir ekscentriški. Sakoma, kad savotiški genijų bruožai yra silfų kooperacijos darbas, kartu įnešant ir silfiško nenuoseklumo. Silfai taip pat gali paveikti žmogaus kūne esančias dujas bei netiesiogiai veikti nervinę sistemą. Jie neturi vienos gyvenamos vietos ir klaidžioja iš vienų vietų į kitas – elementiniai klajokliai, nematomi, bet visuomet esantys šalia.

Bendri pastebėjimai

Bažnyčia surinko visas elementines būtybes ir joms priskyrė pavadinimą – demonai. Šis klaidingas požiūris turi pasekmių, kadangi paprastam žmogui demonas asocijuojasi su blogiu, o gamtos dvasios iš esmės nėra piktybiškesnės nei mineralai, augalai ir gyvūnai. Daug ankstyvosios bažnyčios tėvų patvirtino, kad jie yra sutikę ir bendravę su elementalais.

Hekate - Kunigas klaidingai interpretuojantis gamtos dvasią
Hekate – Kunigas klaidingai interpretuojantis gamtos dvasią

Kaip jau minėta pradžioje, gamtos dvasios nėra nemirtingos, nors kai kurie filosofai teigia, kad tam tikrais atvejais adeptai, kurie nusimano apie nematomo pasaulio subtilybes, gali suteikti gamtos dvasioms nemirtingumą. Normaliomis sąlygomis gamtos dvasia mirties atveju tiesiog pavirsta elementu, iš kurio gimė. Dėl savo savybių gamtos dvasios racionaliu protu neprilygsta žmogui, tačiau lenkia jį specializuotose srityse susijusiose su elemento, kuriame gyvena, supratimu.

Bažnyčios tėvai be išlygų sukubus ir inkubus priskyrė elementalams. Tačiau inkubai ir sukubai yra blogi ir nenatūralūs kūriniai, kai tuo tarpu elementalai yra kolektyvinis terminas apibūdant keturių elementinių esencijų gyventojus. Pasak Paracelso, inkubai ir sukubai (atitinkamai vyriška ir moteriška lytis) yra parazitiniai padarai, palaikantys savo gyvybę blogomis astralinio kūno mintimis ir emocijomis. Apie šias būtybes Paracelsas rašė: „Sveikas ir tyras žmogus negali būti jų užpultas, kadangi šios būtybės puola tik tuos, kurie jas įsileidžia į savo protą. Sveikas protas yra kaip pilis, į kurią neįmanoma patekti be savininko sutikimo. Protai nušviesti tiesos dvasios negali būti apsėsti, tiktai tie, kuriuos veda impulsai, gali būti paveikti šių parazitų.“

Author: Admin

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.