Nustok verkšlenti [I dalis]

„Prilipusi subinė“

Photo by Sébastien LAVALAYE on Unsplash
Photo by Sébastien LAVALAYE on Unsplash

Žmogus turėtų nustoti inkšti ir pats imtis veiksmų. Realių veiksmų, o ne kalbų. Bet tam reikės pakelti „prilipusią subinę“ nuo sofos ar kompiuterio kėdės, o žmogus padarys bet ką, kad tik nereiktų šio „subinės kėlimo“ veiksmo atlikti. Tam jis ras begalę priežasčių.

Aš tam jau per senas

Photo by Cristian Newman on Unsplash
Photo by Cristian Newman on Unsplash

Pažįstu žmonių, kuriems dar nėra nė 30 metų, ir jie jau kalba, kad nieko gyvenime nemoka tik „sukioti fūros baronką“, „tepaluotis prie mašinų“, „strokėj nešioti langus“ ir taip toliau. Šiems žmonėms nėra nė 30, jie turi antras puses, vaikus, būsto paskolas, daug kitų įsipareigojimų, nori gyventi gerą ir dorą gyvenimą. Bet jie užkertą kelią patys sau, nes nenori „atplėšti sumautos subinės nuo savo sofos“. Tai skamba maždaug taip: „…bet valstybė nepasirūpina mano mokslu, jis per brangus, neturiu tiek pinigų, kad išmokčiau ko nors naujo“, „Aš dabar dirbu po 10 valandų per parą prekių krovėju, todėl, kai grįžtu namo, iškart einu pakristi ant savo sofos, nes esu labai pavargęs, kad dar papildomai ieškočiau geresnio darbo. Neturiu jėgų dėti tam pastangas, geriau pasiskųsiu, kaip man sunku gyventi, tai daug lengviau“, „Aš tikrai nerandu darbų, šiandien išsiunčiau 40 CV į skirtingas įmones ir man niekas nepaskambino, aš tikrai labai stengiausi ir pavargau, einu prigulsiu ant sofos…“

Taip kalba jaunesnio amžiaus žmonės. Ką kalba vyresni, nė neverta čia rašyti.

Aš nekaltinų tokių žmonių, juk ir aš pats toks buvau. Buvau net blogesnis. Buvau vienas iš tų, kurie eina į Facebook‘ą tik tam, kad galėtų prie pranešimo ant sienos apie vairuotojo dėl greičio viršijimo mieste nutrenktas dvi 7 metų mergaites parašyti moralą „kaip sumautas marozas nemoka valdyti savo surūdijusio kledaro“ nė nesusimąstydamas apie tikrąsias to priežastis ir neatsižvelgdamas į savo veiksmus, bei savo pačio atsakomybę už tai, ką darau aš.

Photo by Kon Karampelas on Unsplash
Photo by Kon Karampelas on Unsplash

Aš toks, kaip ir visi tie..

Photo by Road Trip with Raj on Unsplash
Photo by Road Trip with Raj on Unsplash

Tam tikrais būdais gyvenimas mane privedė prie to, jog privalėjau „pakelti subinę“ nuo savosios sofos. Tada teko patirti nemažai diskomforto, psichologinio skausmo, pamatyti, kiek visgi daug aš turiu kompleksų. Bet privalėjau pasikeisti, kad galėčiau pagerinti savo gyvenimo kokybę ir išlipti iš užklupusio „šūdo“. Kitaip tariant, turėjau pažvelgti į save iš šono, kad įvertinčiau, koks aš esu, ir galėčiau daryti išvadas apie tai, „kas gi čia negerai su manimi“. Ir čia susidūriau su žiauria realybe: aš toks pats, kaip ir tie visi, kuriuos aš keikiau, iš kurių šaipiausi, ir apie kuriuos blogai galvojau.

Bet per dieną juk nepasikeisi, tiesa?

Ir čia pirmiausia pradėjau žiūrėti į save, į savo veiksmus, o dar labiau – į kalbas. Iš pradžių žmonės šneka, o po to tik kažką daro, arba kitais atvejais – išvis nieko nedaro. Pradėjau bendrauti su visais kaip su sau lygiais, stengiausi nerodyti savo ego, nesijausti už kitus viršesnis, protingesnis. Tokiu būdu ir patys pašnekovai tapo man mielesni, o kas svarbiausia, išklausantys ir priimantys mano nuomonę – gi kiekvienam svarbu gauti kažkokį pripažinimą, tad prieš to sulaukdamas, aš pradėjau pats pripažinti kitus.

Kokie sumauti paistalai

Photo by Thibault Penin on Unsplash
Photo by Thibault Penin on Unsplash

Mes tiek daug laiko švaistome savo gyvenime… Juk Netflix‘e ką tik pasirodė keturi nauji serialai ir dar vienas mano mėgstamo serialo tęsinys, be to, šią dieną dar nežaidžiau League of Legends – na, ilgai nežaisiu, tik porą partijų, kurios tikriausiai truks apie dvi valandas. Vis tiek, koks skirtumas ką aš veikiu savo laisvu laiku, juk svarbu tai, kad aš laimingas, tiesa? Taip aš gerinu savo socialumo lygį, nes ten „bendrauju“ su žmonėmis. Na, bet iki viso to reikia užmesti akį į Facebook, ar neatsirado „naujų lenktynininkų miesto gatvėse“, kad galėčiau išlieti savo pyktį komentaruose, tarsi ten aš būčiau kažkam įdomus..

Pirmiausiai išbandyk, o po to sakyk, kad tai neveika

Photo by bruce mars on Unsplash
Photo by bruce mars on Unsplash

..ir čia pamatau kažkokį pranešimą apie nemokamą seminarą, kuris suteiks motyvacijos mano gyvenime imtis veiksmų. Žinoma, kaip komentarų asas, perskaitau visus, kuriuose 90 procentų rašo tokie profiliai kaip „Tudal A Jobas“, „BMW Loveris“, „Tadiaush Kiec“. Jų atsiliepimai, žinoma, labai tikslingi, su faktais ir viskas, kas yra rašoma, yra tiesa bei jų patirtis: „verslas nuo nulio kaushamūras ismokt rasyš lietuviškai“, „apgavikai, aferistai, jeigu gyvenime viską taip žino, tai nafik čia dalinasi ale nemokamai savo patarimais“, „xDDDDDD“. Kaip gali netikėti tokiais komentarasi? Ir tik 10 procentų nevykėlių, kurie rašo tik iš savo tikro profilio, kalba apie tai, kaip šis seminaras jiems atvėrė akis. „Išplauta“ galva ir tiek….

Photo by Samuel Pereira on Unsplash
Photo by Samuel Pereira on Unsplash

Ką noriu pasakyti, kad veikiausiai tame seminare bus kalbama apie žmogaus problemas, kaip sunku imtis veiksmų ir kažką daryti, jog teks atsisakyti kompiuterinių žaidimų ir tą laiką skirti knygos skaitymui, kad grįžus po savo nemėgstamo darbo teks sėdėti ir mokintis internete naujų įgūdžių, tarkime, programavimo (kuris atrodo, kad tave traukė) ir po poros mėnesių supratus, kad tai ne tau, vėl ieškotis kitos veiklos, mokintis, mėginti, žiūrėti, kaip sekasi, vėl iš naujo ieškoti ir taip vargti turbūt ne vienerius metus. Visa tai reikės iškeisti į poilsį dėl to, kad ateityje turėtum to poilsio dar daugiau, dirbtum tai, kas tau patinka, veiktum tai, ką mėgsti, gyventum taip, kaip nori. Tam reikės plano, strategijos, kantrybės ir viso to turbūt bus galima pradėti mokintis tame seminare. Bet ką tie sumauti „išminčiai“ išmano… Jiems juk pasisekė, turbūt gimė turtingoje šeimoje. Ir čia mes jau pradedame teisti žmogų, kurio nė nepažystame ir patys parašome komentarą apie tai, kad jis gimė turtingoje šeimoje ir visiems yra plaunamos smegenis. Dar tikriausiai kažką ir pardavinės tame seminare.

Kitaip tariant, „šitą praskipinu“

Ir taip žmonės grįžta į savo „jaukų, išsėdėtą fotelį“, nesiima jokių veiksmų ir sekančią dieną toliau eina į sumautą darbą, keikia savo kolegas, darbdavius, valstybę, o labiausiai keikia tuos 10 procentų, kurie nuėjo į tą niekingą, nemokamą seminarą. Pasisekė padugnėms.. Dabar jie taps turtingais ir džiaugsis savo gyvenimu, kol aš ir toliau dirbsiu sumautu prekių krovėju, gausiu minimalų atlyginimą ir man net už viršvalandžius nesumokės…

Sumauti padugnės..

Photo by Nik Shuliahin on Unsplash
Photo by Nik Shuliahin on Unsplash

*Šiuo straipsniu nenoriu nieko įžeisti, įskaudinti ar kitaip pakenkti. Taip pat šiuo straipsniu nenoriu pasakyti, jog žmonėms būtinai reikia ieškoti visur bet kokių galimybių gyvenime ar apskritai ką nors veikti. Jis nėra sukurtas tam, kad kažką motyvuotų ar demotyvuotų. Tiesiog, kiekvienas naudokime savo galvą ir kritinį mąstymą.

Author: Admin

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.