Charles Bonnet sindromo aprašymas
Apie Charles Bonnet sindromą buvo žinoma jau nuo XVIII a., tačiau kurį laiką tai buvo pamiršta. Dar tuo laikotarpiu buvo manoma, jog žmogaus smegenys nekinta, jų struktūra ir funkcijos išlieka tokios pačios visą gyvenimą, todėl įvairūs tyrimai bei stebėjimai ir liko užrašuose, nepaviešinti. Kadangi sindromo aprašymas tyliai gulėjo kampe, požiūris į smegenis toliau kito – žmonės suprato, jog mūsų smegenys geba keistis, yra plastiškos ir moka prisitaikyti. Įvykus smegenų suvokimo perversmui, į dienos šviesą vėl iškilo Charles Bonnet užrašai (XX m.). Jis aprašė senelio būklės pokyčius, atliko įvairius stebėjimus, juos fiksuodavo. Pasak Bonnet, jo senelio haliucinacijos buvo tęstinis aktyvumas už regą atsakingose smegenų dalyse, tačiau toji smegenų veikla remiasi ne šiuo metu matomu vaizdu, o atmintimi.
Kaip nagrinėjo Bonnet, pacientai, kuriems teko susidurti su regos sutrikimais (daliniu ar visišku apakimu), dažnai mato įvairias haliucinacijas, kurios kyla iš atminties, o ne iš matomo vaizdo. Taip pacientai, stebėdami aplinką, gali matyti įvairius daiktus, žmones, skaičius, figūras ir pan. (esant daliniam apakimui), arba visą „sceną“ (visiško apakimo atveju). Tokie ligoniai prastai matomame lauke gali išvysti žmones ar daiktus, dažnai tos haliucinacijos būna nerealistiškos, arba priešingai, labai tikroviškos (apie tai pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Svarbu pažymėti ir tai, kad tokie pacientai suvokia, jog tai yra haliucinacijos. Tai yra esminis skirtumas tarp patiriamų psichozių, nes matomos haliucinacijos nėra susijusios su psichinės būklės pakitimais, o su prarasta rega.
Charles Bonnet aptarinėjo regos haliucinacijas, tačiau nemažai vyrauja ir girdimųjų (muzikinių) haliucinacijų. CBS (Charles Bonnet sindromas) yra daug labiau paplitęs tarp žmonių nei yra manoma, o kasmet vis daugėja publikacijų šia tema. Deja, gydytojų, gebančių tai atpažinti, ne tiek ir daug, todėl, pavyzdžiui, Lietuvoje, prasitarę, jog matote žmones ar figūras, greičiausiai, jus nusiųs pas psichiatrą. Vienas tyrėjas apklausė 600 vyresnio amžiaus žmonių grupę su regos sutrikimais, didžioji dalis (80 proc.) jų pareiškė, jog gyvenime matė regos haliucinacijas – spalvas, struktūras, žmones, veidus ir pan.
CBS haliucinacijos gali būti labai įvairios – vienos pasireiškia stipriau, kitos silpniau. Stipresnės haliucinacijos yra tos, kurių metu galima išvysti žmones, jų veidus (nebūtinai tipiškai atrodantis veidas, gali būti ir iškraipytas, sudarytas iš atsitiktinių fragmentų: nosis, viena akis, dalis burnos, ausis), siluetus ir pan. Tai labai tikroviškai atrodantis vaizdinys. Gali matytis ir grupė žmonių, kurie žiūri tiesiai į pacientą, judina lūpas, kalba. Kai kurie pacientai, klausydami radiją, mato ir kitus žmones, kurie taip pat jos klauso šiuo metu. Visi šie reginiai gali atrodyti labai tikroviški, tačiau, kaip jau rašiau, pacientai dažniausiai suvokia, jog tai nėra tikra. Silpniau pasireiškiančios haliucinacijos yra tos, kai pacientai mato figūras, raides, muzikines natas ir pan. Pastebėta, jog tai, ką gyvenime veikė ir kam skyrė daug dėmesio, – tą ir mato savo vaizdiniuose. Pavyzdžiui, jei pacientas didžiąją dalį savo gyvenimo skyrė muzikai, tyrinėjo natas (natų „skaitymas“ yra daug sudėtingesnis nei paprastas skaitymas, todėl tai reikalauja didesnio susikaupimo), kūrė muziką ir panašiai, esant regos sutrikimams ir pasireiškus haliucinacijoms gali matyti įvairias natas. Jei tai skamba kaip puiki proga kurti muziką, nusivilsite, nes matomas natos nėra grojamos, tai labiau primena atsitiktinį kratinį nei gražiai parašytą kūrinį. Kitas pavyzdys – raidės, žodžiai. Ligoniai gali matyti įvairius žodžius, neturinčius jokios prasmės, kad ir sakinys „už lango žiema’’ jiems gali atrodyti „už gnaol miežą“. Tai reiškia, jog raidės gali išsidėstyti bet kokia seka ir neturėti jokios prasmės. Taip pat tokie žmonės gali matyti ir matematinius skaičius, simbolius. Pasak pačių pacientų, turinčių CBS, vizualizacijos yra susijusios su gyvenimo patirtimi.
Esant regos sutrikimams, gali atsirasti ne tik haliucinacijos, tačiau ir įvairūs vaizdų iškrypimai: per maži ar dideli vaizdiniai, per toli/arti, per daug spalvų, gylio, apvertimų, iškilimų. Dažnai tos pačios patiriamos haliucinacijos kartojasi ilgesnį laiko tarpą, jei pacientas mato vis ateinančią žmonių grupę su spalvotais drabužiais, jis ją gali matyti ilgą laikotarpį iki kol pasikeis vaizdinys. Tie vaizdai būna ryškesni nei yra pratusi matyti mūsų akis, todėl šioje vietoje pacientui tampa lengviau suvokti haliucinacijas ir atskirti jas.
Po kurio laiko vis daugiau mokslininkų ėmė domėtis CBS, atliko įvairių mokslinių tyrimų, juos aprašė. Dabartinės galimybės mums leido atlikti smegenų tyrimus, kurių metu mokslininkai stebėjo pokyčius smegenyse, bandant įsivaizduoti matomas haliucinacijas. Pavyzdžiui, spalvotų haliucinacijų atveju regos centre buvo stebimas aktyvumas tose srityse, kurios susijusios su spalvų suvokimu. Kito tyrimo metu buvo stebimi vaizdinės haliucinacijos skirtumai: pacientai įsivaizduoja spalvotą objektą, tačiau jokio aktyvumo pakaušinėje žievės srityje nesimato, priešingai, nei per spalvotas haliucinacijas. Tai leidžia suprasti, kad patiriamos haliucinacijos yra ne vien subjektyviai suvokiamas vaizdinys, tačiau ir fiziologiškai skiriasi nuo vaizduotės. Reikėtų prisiminti ir tai, jog mūsų protas nesugeba atskirti kur yra vizija, o kur tikrovė.
Charles Bonnet sindromo patirtys
CBS pirmą kartą aprašė pats Charles Bonnet stebėdamas savo senelį, o kiek vėliau visa tai patyrė ir pats. Labai dažnai CBS galima aptikti senelių globos namuose – pacientų su regėjimo sutrikimais ten yra didžioji dalis, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog CBS patiria tik vyresnio amžiaus žmonės. Interneto platybėse žmonės dalijasi patirtimi susidūrus su Charles Bonnet sindromu. Viena moteris pasakojo, kaip tai jai ėmė trukdyti kasdieniame gyvenime: vairuodama ji matydavo ne vieną, o keletą kelių, dažnai pasireikšdavo haliucinacijos, kurių metu susidvigubindavo matomas vaizdinys, pasikeisdavo jo forma ar dydis. Pavyzdžiui, kelio ženklas buvo ne įprasto dydžio, atsirasdavo kelio viduryje, o jo aukštis tapdavo neregėtai didelis. Moteris pasakoja, jog vieną kartą užvedusi mašiną išvydo, kaip žmogaus siluetas trenkėsi jai ant mašinos kapoto ir buvo ten visą laiką, kol mergina vairavo automobilį. Tik sustojus siluetas pakilo į viršų ir pradingo. Kadangi vis matomos haliucinacijos neleido vairuoti, moteris kreipėsi į specialistus pagalbos, kurie skyrė vaistus haliucinacijoms mažinti.
Kitas atvejis, kai vyras vis matydavo ateinančius karininkus prie jo lovos, o tai ypač dažnai pasireikšdavo vakarais. Kariūnai atsistodavo prie vyro lovos ir žiūrėdavo į jį, iš pradžių tai neatrodė grėsmingai, tačiau po kiek laiko vyrų veidai persikreipė, jie stovėdavo su pykčio kupinais veidais. Pablogėjus paciento sveikatai vyras ėmė nebesuprasti ar tai haliucinacijos, ar tikri įvykiai, todėl ėmė bijoti likti vienas vakarais, rėkdavo, liepdavo jiems išeiti. Stabilizavus būklę pacientas ir toliau regėdavo žmones, tačiau tai jau buvo malonaus veido asmenys.
Aprašyti atvejai straipsnyje skamba gąsdinančiai, tačiau tikrai ne visada CBS sukelia baisių vaizdinių. Vieni pacientai mėgaujasi draugija, ar tuo, ką regi. Vaizdinys gali būti ir labai gražios gamtos, paplūdimių, atostogų momentai. Gana dažnai pacientai pareiškia, jog mato įvairius gyvūnėlius, o tai, manau, nėra jau taip baisu.
Neretai haliucinacijos teikia džiaugsmo ligoniams, o ypač tiems, kurie gyvena vieni. Suvokimas, jog tai nėra tikra padeda kritiškai pažvelgti į savo būklę, o didžioji dalis žmonių, kurie gyvena su CBS, guodžia, jog nesate pamišęs ir psichiatro jums dar nereikia.
Šaltinis: Sacks, O. Hallucinations. New York, 2012.
