Kaip atsirado elektrokonvulsinė terapija?
Besiformuojančios naujos psichiatrinės ligoninės XX a. pradžioje sparčiai pildė tuščias lovas, naujos patalpos priimdavo vis daugiau pacientų, bei leido gydytojams psichiatrams taikyti naujai atsiradusius gydymo būdus. Psichikos ligoniai, paveikti tuometinio karo siaubų buvo gydymo įvairiausiais būdais, ant jų eksperimentuojami nauji metodai, o „eksperimentiniais triušiais“ buvo laikomi žydai ar kiti „politiniai nusikaltėliai“.
Pavyzdžiui 1907m. vienas gydytojas įrodinėjo, jog psichikos ligas galima gydyti sukėlus karščiavimą, todėl pacientus tyčia apkrėsdavo tokiomis ligomis kaip maliarija ar šiltinė. Tuo metu tokia terapija buvo vadinama piroterapija. Po tokios terapijos dalis pacientų atsigaudavo, kita dalis mirdavo, o neturėdami ko prarasti gydytojai, su dideliu noru ėmėsi įvairių psichikos ligonių gydymo, kurie bent minimaliai atrodė, jog padeda. Kiti ne ką mažiau baisūs gydymo metodai buvo šie: konvulsine terapija, insulino terapija, kamparo ar kardiazolio sukeliami šokai bei elektrošoko terapija. Po visų šių terapijų pacientams tyčia būdavo sukeliami traukuliai, kaip tuo metu buvo manoma, kurie gydo psichikos ligonius.
Kardiazolinė terapija – kai intraveninių būdu (tiesiai į veną) suleidžiamas kardiazolis, o ligonį ištinka epileptiniai priepuoliai. Insulino terapija pasižymėdavo tuo, jog terapijos metu pacientui buvo bandoma sukelti dirbtinę komą – skiriamos mažos insulino dozės sukeldavo prakaitavimą, bendrą silpnumą iki kol pacientas netekdavo sąmonės ir pasireikšdavo panašūs simptomai į epilepsijos priepuolį. Terapijos pradžioje koma trukdavo ~15min, kol kiekvieną dieną laiko tarpas didinamas iki pusantros valandos. Po tokios terapijos pacientas būdavo žadinamas duodant cukraus, leidžiant vynuogių cukraus į veną ar leidžiant saldintą vandenį per gastrozondą. Tuo metu savo patirtis ligoniai apibūdindavo kaip ryškiai į atmintį įsirėžusius prisiminimus: prabudę po komos jausdavo nenumaldomą alkį, o gavus maisto davinį pasiekdavo palaima.
Elektrokonvulsinė (arba šoko terapija) dar vadinama EKT Lietuvoje pirmą kartą pradėta naudoti 1940m. Jos metu paciento galvos smegenys veikiami elektros impulsų patiria aktyvumą, kuris sukelia traukulius.
1 pav. Elektrodų išdėstymas (šaltinis: psychdb.com)
Elektrošoko terapijos naudojimas Lietuvoje
Elektrokonvulsinės terapijos buvo pradėtos mėgti ir dažnai naudojamos kaip veiksmingas gydymo metodas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nors, pasak pačių gydytojų jo efektyvumas nebuvo patvirtintas, tačiau toks metodas lengvai galėjo nuraminti konfliktuojančius ar išjudinti „sustingusius” ligonius.
Kaip teigė patys ligoniai, pačioje pradžioje terapija buvo taikomas be jokių nuskausminamųjų ar narkozės. Prie paciento smilkinių buvo dedami medžiagos gabalais apdengti elektrodai, pamirkyti pasūdytame vandenyje. Vėliau nuo 0,5-1 sekundės leidžiama iki 120v ir 150-200 miliamperų stiprumo elektros srovė. Prieš pačią procedūrą ligoniui į burną įdedamas medžiagos gabalas ar kandiklis, jog elektrošoko metu ligonis nenusikąstų liežuvio, o pacientą turėjo laikyti bent pora sanitarų. Individualiai nuo paciento būklės ar psichikos ligos, gydytojas psichiatras skirdavo nuo 3-6 elektrokonvulsijos kursų.
Pasak 1946 m. ataskaitos, kaip gydymo priemonė elektrokonvulsinė terapija buvo naudojama 262 ligoniams, 5 kursai naudojant piroterapiją, o 37 ligoniams buvo naudojama insulino terapija. Nors tai tik ataskaitos duomenys, manoma, jog karo metais Vilniaus psichiatrinės ligoninės elektrokonvulsinės terapijos naudojimas lieka paslaptimi. Jos metu nužudyta daug nekaltų pacientų, pasmerkti gydytojai.
2 pav. Elektrokonvulsinė terapija 1949 m. (šaltinis: psychologytoday.com)
Tuometinis Vilniaus psichiatrinės direktorius Smalstys taikė elektrošoko terapiją fiziškai išsekusiems pacientams, taip privesdamas juos prie mirties. Nėra aišku ar toks terapijos taikymas buvo aklas tikėjimas naujai paplitusiu psichikos ligonių gydymo būdu, tyčinis jų kankinimas ar piktavališkas ligonių marinimas. Verta paminėti, jog tuo metu dar nebuvo rimtų vaistų psichikos ligomis sergantiems pacientams gydyti, todėl gydytojai psichiatrai bandė viską, kas tik pasirodydavo tuo metu kaip galimai veiksminga gydymo priemonė, nors ir be aiškių tyrimų.
Karo laikotarpis leido “karo nusikaltėlius” laikyti bandomaisiais triušiais. Nuo 1905 m. mažai kito pats požiūris į psichikos ligonius, jie buvo laikomi antrarūšiai žmonės, ant kurių buvo galima bandyti naujausius gydymo metodus. Reikėtų nepamiršti, kad tuo metu skyriuose gulėjo ne tik psichikos liga sergantys pacientai, tačiau ir tie, kurie norėjo slėptis nuo tuometinės valdžios, kuri taip ir gaudė „liaudies priešus“. Tai, kas vyko Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dar iki šiol kelia diskusijas ir abejones gydytojų morale.
Šaltinis: Veiseta T. Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944-1990.
