Haroldas Shipmanas – gydytojas žudikas
Haroldas Shipmanas, nesukeldamas jokio įtarimo, daugybe dešimtmečių sėkmingai užsiėmė savo veikla, tačiau jo pilietinių pareigų vykdymas ir padorus gyvenimas buvo sumišęs su nežabotomis žmogžudystėmis. Nors yra šiokių tokiu nesutarimų dėl jo aukų skaičiaus, žinoma, kad jis užmušė mažiausiai 250 žmonių, o greičiausiai – kur kas daugiau. Nepaisant šios nepaprastos ir neprilygstamos žudymo aistros, Shipmano atveju nebuvo jokių įsiūčio protrūkių, jokio socialiai nepriimtino elgesio ir jokių triukšmingų kliedesių sistemų, kurias jis jaustųsi privaląs atskleisti. Tiesa pasakius, kai Shipmaną tyrė psichiatrai, jie nerado jokių „psichikos sutrikimo” požymių. Dažniausiai kitų žmogžudysčių metu būna siekiama užmušti jų aukoje glūdintį blogį. „Pamišę” ir „sveiko proto” asmenys čia turi bendra kliedesingą idėją: kad yra kokia nors paslaptinga ir piktavalė vidinė jėga, kurią reikia sunaikinti. Žudikui ji yra aukoje, o visuomenei – žudike. Nepaisant to, kad yra daugiau nei 270 000 puslapių su įkalčiais, bei to, kad tyrimui buvo skirtas 20 milijonų svarų biudžetas, ekspertų išvados atskleidžia ne daugiau, nei būtų galima sužinoti iš klausimyno internete: jie tvirtina, kad Shipmanas kentėjo nuo „į priklausomybes linkusios asmenybės”, „menko pasitikėjimo savimi”, „paperkamos sąžinės”, ,nelanksčios ir obsesinės asmenybės” tipu. Shipmanas niekada nepasakė, kodėl jis tai padarė (ir netgi, kad išvis tai darė), o daugybe jo aukų artimųjų jaučia, kad, 2004 metų nusižudęs, jis iš jų atėmė teisę į atsakymus. Buvo tikimasi, kad galiausiai vieną dieną jis viską atskleis, suteikdamas kokį nors motyvą ar priežastį, kuri bylai suteiktų „aiškią pabaiga”.
Haroldo Shipmano gyvenimas
Biografinės informacijos apie Shipmaną nėra tiek daug, kaip galėtų pasirodyti dėl jo biografijų gausos. Shipmanas gimė 1946 m. Sausį. Jis buvo antrasis sunkvežimio vairuotojo Haroldo Shipmano ir jo žmonos Veros (nesantuokinės tarnaitės dukros) vaikas. Apie jo vaikystę žinoma nedaug. Jis ją praleido Notingamo gyvenamųjų namų kvartale, o mokyklos laikų nuotraukose (priešingai nei jo klasiokai) jis atrodo gražiai apsirengęs, dėvintis kaklaraištį. Atrodo, kad jis nebuvo itin socialus, tačiau anaiptol nebuvo ir atsiskyręs nuo savo bendraamžių. Keletas liudijimų pamini jo ypatinga artumą su motina ir tarp jų buvusia „telepatija”. Haroldas buvo lepinamas ir labai mylimas, jei tėvas būdavo išvykęs darbo reikalais arba į smuklę, jis įselindavo pas motiną į lovą. Tvirtinama, kad Vera į savo sūnų dėjo daug vilčių, vienuolikos metų jis laimėjo gramatikos mokyklos stipendiją, joje jis kruopščiai dirbo, bet jokiu ryškių akademiniu pasiekimų nepadarė. Neilgai trukus po Shipmano septynioliktojo gimtadienio Verai buvo diagnozuotas plaučių vėžys ir po mažiau nei šešių mėnesių, būdama keturiasdešimt trejų, ji mirė. Tais mėnesiais gydytojai reguliariai lankė jų namus leisti Verai morfino injekcijų, o ji ir jos sūnus šnekėdamiesi praleisdavo daugybe valandų. Palaužtas jos mirties, Shipmanas turėjo papildomus metus praleisti Hai Peivmente, kad, prieš pradedamas mokslus Lidso universitete, perlaikytų A lygio egzaminus.
Su savo būsima žmona Shipmanas susitiko autobuse pakeliui į paskaitas, o neilgai trukus po to ji pastojo. Tai, atrodo, abiejų pusių tėvams buvo skandalas, sukūręs niekuomet nebeišnykusį tarpeklį. 1966 metais jie susituokė, neturėdami jokių palaiminimų, kurių jauna pora iš savo tėvų galėtų tikėtis. Po maždaug trijų mėnesių gimė jų pirmasis vaikas (dukra). Po to jie susilaukė dar trijų vaikų – visi buvo berniukai, gimę 1971 m., 1979 m. ir 1982 m. Baigęs studijas, Shipmanas pradėjo dirbti Bendrojoje Pontefrakto ligoninėje, kurioje išdirbo ketverius metus (iki 1974 m.). Jis įgijo vaikų sveikatos specialisto bei akušerio-ginekologo specialybę, taip pat tuo metu Pontefrakte pradėjo smarkiai piktnaudžiauti vaistais. Shipmanas reguliariai sau susileisdavo petidino – narkotiko, dažnai naudojamo palengvinti gimdymo skausmams, arba pasitelkiamo kaip priemonė nuo skausmo, kuri leidžiama prieš pereinant prie morfino. 1974 m. balandį jis įsidarbino Abrahamo Ormerodo medicinos centre, netoliese esančiame Todmordene. Vėliau jis tvirtino, kad petidiną vartoti pradėjo tu metų gegužę, dėl depresijos, kuria trigerino viršesniųjų darbuotojų oponavimas jo pasiūlymams dėl praktikos pagerinimo galimybių. Nepaisant to, jis buvo greitai paaukštintas pareigose, iš asistento tapdamas vyriausiuoju bendrosios praktikos gydytoju, o jo darbštumas ir atsidavimas pelnė jam tiek pacientų, tiek ir jo kolegų pagarba. Shipmanas tapo gerbiamu vietinės draugijos (padedančios valyti ir saugoti vandens takus, kurie teka per Todmordeno slėnį) nariu. Tačiau tuo pat metu jis pradėjo žudyti. Nors galėjo būti ir ankstesnių žmogžudysčių Pontefrakte, atrodo aišku, kad būtent aštuntojo dešimtmečio Todmordene nusistovėjo jo žmogžudysčių braižas.
Visų gerbiamas gydytojas
1975 m. vasara Shipmano kolegos pradėjo pastebėti, kad kažkas negerai, kai chirurginės operacijos metu jam aptemo sąmonė, o vėliau tai pasikartojo namie. Tai jie iš pradžių palaikė „streso” padariniais. Shipmano ir taip milžiniškos petidino injekcijos, vis didėjo: jo rankos ir kojos buvo nusėtos intraveninių vaistų vartojimo žymių. Savo kolegoms sakė, kad gydosi nuo epilepsijos, tačiau vietinis chemikas atkreipė dėmesį į didelius kiekius petidino, kuriuos jis įrašydavo, dažnai padirbdamas tam reikalingus dokumentus. Kolegos chirurgai surengė Shipmanui akistata, jis prisipažino vartojęs narkotikus ir buvo atleistas iš gydytojo praktikos. Po to vyko policijos tyrimas, Shipmanas prisipažino esąs priklausomas nuo petidino ir sutiko kreiptis pagalbos. Tuomet jis apsigyveno Jorko prieglaudoje, kur, atrodo, nustojo vartoti petidina, bet psichiatrinio interviu atžvilgiu liko nesukalbamas. Viena iš ataskaitų teigia, kad jis prisipažino, kad nuo motinos mirties jį kamuoja košmarai, tačiau daugiau jokiu detalių joje nepateikiama. 1976 metų pradžioje jis teismui prisipažino vogęs narkotikus ir padirbinėjęs receptus, tačiau jo psichiatrai patarė leisti jam tęsti medicinos praktika. „Būtų katastrofa, – rašė vienas psichiatras teismui, – jei jam nebūtų leista tęsti.” Shipmanų šeima išsikėlė į kitą miestą, kur Shipmanas tesė nežymius medicininius tyrimus ir užsiėmė komunikacijų srities darbu, kol galiausiai 1977 m. rugsėji jis gavo darbą Donibruk Hauso medicinos centre, Haide (netoli Mancesterio). Būdamas entuziastingas, atsidavęs ir sunkiai dirbantis Shipmanas ir vėl pelnė pacientų ir kolegų pagarba. Be to, dirbdavęs ilgas darbo valandas, jis dar prisijungė prie Šv. Jono greitosios pagalbos brigados, mokydavo savanorius pirmosios pagalbos ir aukles. Neilgai trukus po atvykimo į Haidą jis pradėjo žudyti savo naujojoje praktikoje.
Žudymas
Jo aukos būdavo senyvi vyrai ir moterys, dažnai kenčiantys nuo lėtinių ligų ar neseniai netekę artimo žmogaus. Žudymai Haide prasidėjo pamažu – kartais vos po vieną per mėnesį, tačiau devintą dešimtmetį jų daugėjo: Shipmanas pradėjo žudyti po keturis ar penkis kartus per mėnesį, o didžiausia žmogžudysčių skaičiai būdavo tarp gruodžio ir vasario. Iš žmogžudysčių vietos būdavo pavagiama įvairių smulkmenų, iš pažiūros neturinių jokios vertes. 1985 m. sausį nuo širdies smūgio mirė Shipmano tėvas. Su tėvu gyvenusi Shipmano sese Paulina po tėvo mirties pardavė namą ir išsikėlė gyventi su jų jaunesniuoju broliu. Tėvo testamentas bylojo, kad jai paliekamas visas namas, ir atrodo, kad Haroldas išvis jokio palikimo negavo. Darbe Shipmanas atrodė daugiau nei įprastai užsisklendęs savyje. Jo kolegos ir kitas praktikos personalas juto, kad kažkas yra negerai: būdamas beveik tobulas gydytojas savo pacientams, personalui jis buvo arogantiškas, įžeidus ir linkęs viską kontroliuoti. Be jokios abejonės, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jis (po beveik keturiolikos Donibruk Hause išdirbtų metų) nusprendė įkurti savo chirurgijos kliniką: drauge pasikvietęs keletą kolegų, jis įkūrė „Rinkos praktika”. Joje beveik be jokios priežiūros jis galėjo vadovautis savo paties sveikatos apsaugos principais: jis galėjo išrašinėti tokius vaistus, kuriuos pats pasirinkdavo, išvengti nemaloniu priėmimų ir atsidėti individualiai, unikaliai savo pacientų priežiūrai. Vietinė sveikatos valdyba buvo sužavėta – jo praktika klestėjo. Jis nedelsdamas reaguodavo į iškvietimus į namus, o sutarto susitikimo taip pat ilgai laukti netekdavo. Kai sveikatos valdyba jo pasiteiravo, kodėl jo praktikoje nėra iškviečiamos slaugės, jis atsakė, kad visus darbus atlieka pats. Jis tikrai užėmė vienui vienintelio Gydytojo poziciją. Net iškaba ant pastato sienos skelbė „ėjimas į Gydytojo Shipmano chirurgijos klinika” – lyg būtų teikiama ne šiaip medicininė pagalba, o Gydytojo Shipmano pagalba.
Tarp 1992 ir 1993 metų serijinių žmogžudysčių skaičius sparčiai paaugo. Shipmanas turėjo apie 3100 pacientų sąrašą, o jo žmogžudystės tesėsi iki pat jo suėmimo 1998 metais, savo piką pasiekdamos 1995 m. Po suėmimo sekęs tyrimas sukonstravo įvaizduojamąjį Shipmano žmogžudysčių modelį. Shipmanas apsilankydavo pas senyvą pacientę, kuri dažniausiai gyvendavo viena. Šis apsilankymas jo užrašuose būdavo pažymimas arba kaip įprastas vizitas, arba kaip apsilankymas dėl neplanuoto iškvietimo. Aukai jis suleisdavo stipraus opiato – diamorfino, kuris dažniausiai per kelias minutes sukeldavo mirtį. Vėliau jis tvirtindavo, kad, kai atvyko, pacientė jau buvo mirusi arba, kad ji numirė po jo išvykimo. Jų kūnai būdavo randami aprengti, dažniausiai – fotelyje. Paaiškindamas, kaip įėjo į bustą, jis dažniausiai tvirtindavo, kad aukos paliko neužrakintas duris. Kartais po žmogžudystės jis drauge su raktą ta turinčiu kaimynu nueidavo į būstą „aptikti” kūno. Be to, arba prieš žudymą, arba po jo dažniausiai pakeisdavo savo užrašus, į juos įrašydamas, kad pacientės mirtis yra tikėtina. Dažniausiai jo užrašuose pasitaikanti klastote būdavo širdies problemų išsigalvojimas. Šis metodas yra įdomus dėl jo logiškumo – reikia atkreipti dėmesį, kad jis apima ne tik žmogžudystę, bet tam tikrų dažniu kūno suradimo surežisavimą ir buvimo įvykio vietoje pateisinimą.
Žudymo motyvas
Vienintelį pasiūlytą Shipmano atvejį aiškinanti psichologine teorija tvirtina, kad jis buvo užsifiksavęs ties trauma dėl jo motinos mirties. Keletą mėnesių prieš šią mirtį jaunasis Haroldas stebėdavo, kaip jo motinai kasdien leidžiamos morfino injekcijos, kad palengvintų jos kančią. Ji mirė morfino sukeltos komos būsenos, gydytojui suleidus paskutinę, mirtiną vaistų dozę, savo lovos pašonėje turėdama du sūnus – Klaivą ir Haroldą. Beveik iškart po to Shipmanas išėjo iš namo ir pliaupiant lietui dešimt mylių bėgo Notingamo gatvėmis ir miestą supančiais kaimais. Stebėdamas gydytoją, leidžianti jai morfiną, jis nusprendė pats tapti gydytoju, o jos mirties agonija pasmerkė jį vis išgyventi šią sceną su savo aukomis. Toks paaiškinimas atrodo patrauklus, nes jis sujungia gelbėtojo ir žudiko atvaizdus. Šiaip ar taip, juk būtent tokį vaidmenį Shipmanas ir atliko savo (kaip gydytojo ir kaip žudiko) karjeroje. Gydytojo, suleidžiančio mirtinas morfino dozes, atvaizde, be abejo, yra prieštara: tas, kuris turėtų gelbėti gyvybes, čia yra ir tas, kuris tas gyvybes atima. Ar Shipmanas buvo užstrigęs ties šiuo nepakeliamu gyvybės ir mirties susidūrimo tašku?
Nėra aišku ar Haroldas slaugė savo mirštančią motiną (o vienas liudijimas tiksliai pasako, kad to jis nedarė), nežinome, ar jis mate, kaip leidžiami vaistai, kaip ir nežinome jokiu medicininių detalių apie jo motinos ligą ir mirtį. Aišku viena, kaip Shipmano pacientė tvirtino, jog jis dažnai kalbėdavo apie savo motiną ir kad Shipmanas jos vyrui buvo sakęs, kad būdamas septyniolikos metų matė savo motina kenčiant nuo vėžio.
Žudyti pasirinktas laikas čia yra ypač svarbus. Kodėl injekcijų suleidimai ir mirtys įvyko būtent tuo metu? Šiaip ar taip, jis galėjo dar jaunystėje tapti narkomanu ir tokiu būdu įgalinti suartėjimą tarp injekcijos vaizdinio ir suartėjimo su jo mirusia motina. Birželio mėnesiais niekuomet nebūdavo jokių žmogžudysčių pagausėjimo, nors tai yra mėnuo, kurio metu mirė jo motina Vera. Jei injekcijos jam įkūnijo jo motinos išvadavimo iš skausmo atvaizdą, ar jis mėgintų jį atkurti savo paties sielvarto momentais? Tarp 1989 m. gruodžio ir 1992 m. sausio, kurios metu, atrodo, jis daugmaž liovėsi žudęs, įvyko pertrauka. Jei galėtume suprasti, kodėl šiuo laikotarpiu jis nežudė, galbūt geriau suvoktume ir tai, kodėl jis žudė prieš ir po šio laikotarpio. Shipmano tyrimas tvirtina, kad šis pertraukos periodas įvyko „dėl jo baimės būti susektam ir dėl troškimo išlikti”. Bet tai abejotina. Nors ir prieš pat šį periodą įvykusių žmogžudysčių metu jis buvo beveik susektas. Čia galėtume prisiminti, jog daugybe metų, kuriais jis leisdavosi petidina, jis nežudė kitų žmonių. O pradėjus žudyti jo pasirinktas metodas buvo mirtina injekcija. Tad tarp šių dviejų praktikų yra tam tikra simetrija: abiem atvejais asmeniui suleidžiami vaistai. Būtų galima iškelti hipotezę, kad tai yra susiję su veidrodine identifikacija – įvaizdintos plotmės sąstingiu. Jis arba užima leidžiančiojo vaistus pozicija, arba to, kuriam yra suleidžiama, arba abi. Jei čia ieškotume pastovumo – jis glūdėtų identifikacijoje: būti suleistam. Taigi, galbūt sušvirkšdamas savo pacientams, jis švirkšdavo savo atvaizdui. Jo paties atvaizdas buvo supainiotas.
Šaltinis: Leader D. What is madness?. 2020.
