Sapnai
Austrų psichiatras, psichoanalizių tėvas Sigmudas Froidas manė, jog per sapnus mes išreiškiame didžiausius ir paslaptingiausius savo troškimus, atskleidžiame emocijas bei norus, kuriuos slopiname dienos metu. Jo tikslas buvo išanalizuoti užmaskuotus simbolius sapnuose, kurie atskleistų tikruosius mūsų troškimus. Deja, sapnai veikia visai ne taip, kaip manė Froidas. Sapnai dar vis lieka vieni paslaptingiausių ir įdomiausių reiškinių. Nors per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta daugybė atradimų sapnų srityje, tačiau lieka dar daug neatsakytų klausimų. Miegant mūsų smegenų aktyvumas padidėja ir pastebimi nedideli smegenų medžiagų apykaitos sumažėjimai – tai vyksta besapnėje NREM fazėje, tačiau pasiekus REM fazę ir pradėjus sapnuoti įvyksta įdomus dalykas – smegenų aktyvumas staiga šoka į viršų. MRI skenogramos metu fiksuota, kad ypač padidėja 4 pagrindinės sritys:
- Užpakalinė smegenų dalis;
- Motorinė žievė;
- Hipokampas (arba Amono ragas);
- Migdolas ir juostinė smegenų žievė.
Užpakalinė smegenų dalis atsakinga už vizualinį bei erdvės suvokimą. Motorinė žievė atsakinga už judėjimą. Tiesa, kaip aptarėme praeitoje dalyje, REM miego fazės metu žmogaus raumenys paralyžiuojami, kad apsaugotų nuo įvairių sužalojimų. Hipokampas bei aplink išsidėsčiusios sritys atsakingos už prisiminimus. Na ir migdolas bei juostinė smegenų žievė yra gilieji emociniai centrai, padedantys kurti emocijas. REM miego metu emocijos būna daug kartų ryškesnės, todėl ir paprastas sapnas jums gali atrodyti labai emocionalus.
Jeigu iki šiol galvojote, kad niekas negali matyti jūsų sapnų, turiu jus nuliūdinti – mokslininkai geba matyti jūsų sapno specifiką. Atlikus tyrimą buvo fiksuojamas smegenų aktyvumas miego metu (konkrečiai REM metu, sapnuojant), jų metu kompiuterio ekrane tyrėjai galėjo stebėti, kada jūs žengiate į sapną, ir jį nutraukti, atspėti, ką sapnuojate jums dar net neprabudus. Matuojant smegenų bangų aktyvumą pastebėta, jog žemesnis aktyvumas reiškia, kad patiriate daugiau vizualinių sapnų ir mažiau veiksmo jame. Tokie tyrinėjimai leido mokslininkams pasakyti, ar jūsų sapne verda veiksmas, ar labiau patiriate emocijas, mažiau motorikos veiksmų.
2012 metais Yukiyasu Kamitani kartu su kitais mokslininkais paskelbė, kad naudodami MRI tyrimą geba iššifruoti sapnus ir pagal jų turinį išskirstė juos į 20 pagrindinių kategorijų, tokių kaip: maistas, žmonės, knygos, augintiniai, automobiliai ir kt. Mokslininkai būdravusiam žmogui rodydavo nuotraukas ir fiksuodavo gautą MRI vaizdą, tada jam miegat ir matuojant smegenų bangų aktyvumą, ir gavus rezultatą abi nuotraukas lygindavo. Panašiai kaip lyginant DNR nusikaltimo vietoje. Jei pradėjote jaudintis, kad mokslininkai įlįs jums į galvą ir matys, ką sapnuojate, galite nusiraminti – jūsų tikslaus sapnų turinio niekas negali nustatyti. Ką pavyko pamatyti mokslininkas, tai tik kategoriją, o ir jų gali būti begalės.
Miego metu sparčiai veikia mūsų glimfinė sistema (kas tai yra skaitykite IV dalyje), aktyviai veikia smegenų bangos, po gero miego mes jaučiamės žvalūs ir pailsėję. Nakties metu sustiprinami ryšiai, perklasifikuojama informacija, rūšiuojama, kas reikalinga, o ką geriau pamiršti ir panaikinti skausmingą emocinį krūvį. Geresnis REM miegas reiškia geresnį emocinį stabilumą dienos metu, žmogus geriau orientuojasi visuomeniniame gyvenime, todėl tiek NREM, tiek REM miegą būtina užtikrinti itin kokybišką.
Miego sutrikimai
Somnabulizmas
Šnekamojoje kalboje paprastai geriau žinoma somnabulizmo sąvoka – lunatikavimas. Tai būsena, susijusi su tam tikra judėjimo rūšimi, pavyzdžiui kalbėjimu, valgymu, vaikščiojimu ir kt. Manoma, jog ji pasireiškia ypač suaktyvėjus nervinei sistemai (NS). Tokią būseną žmogus patiria ne sapno (REM) metu, tačiau gilaus NREM miego etape, kai elektros srovė smegenyse staigia šokteli į viršų ir ten pasiekia būdravimo režimą. Tarpinė stotelė tarp būdravimo ir NREM miego yra būtent tai, kur užstringa žmogus – jis nei miega, nei būdrauja, todėl atlieka jam gerai žinomus ir įprastus veiksmus: eina iki tualeto, sėdasi prie stalo, valgo maistą ir pan. Tokio žmogaus veido išraiška niekuo nepakitusi, ji labiau šalta.
Jei pažadintumėte tokį lunatiką, jo reakcija būtų tokia pat, kaip jūsų, jei prabustumėte gilaus miego metu nuo žadintuvo garso. Nors greičiausiai esate girdėję, kad lunatikuojant geriau nežadinti kito žmogaus, tačiau tai yra tik dėl to, kad staiga prabudus jūs nesuprantate, kur esate – sutrinka jūsų orientacija, ir, jeigu tuo metu esate pavojingoje vietoje, kyla grėsmė jūsų gyvybei. Tiesa, yra nemažai šiurpių istorijų, nes retais atvejais lunatikuodamas žmogus gali kėsintis į savo gyvybę ar atimti ją iš kito. Tačiau nereikia bijoti, nes somnabulizmo atvejų daugiausia pasitaiko tarp vaikų ir dažniausiai jie iš to išauga. Tik ypač retais atvejais lunatikavimas gali būti pavojingas žmogaus gyvybei, didžioji dalis kitų nutikimų yra paprasti kasdieniai veiksmai.
Nemiga
Turbūt dažnai tenka išgirsti šalia besiskundžiantį žmogų, kad jam – nemiga, nes negali užmigti. Deja, nemiga yra kur kas sudėtingesnis procesas nei iš pradžių gali atrodyti. Pirmiausia, tai ji turi daug tipų ir yra klasifikuojama daug plačiau. Pavyzdžiui, pradinė nemiga sukelia sunkumų užmigti, o palaikomoji nemiga neleidžia nakties metu tolygiai patirti visų fazių, žmogus negali išlikti miego būsenoje. Kad žodis „nemiga” nebūtų taip paprastai vartojamas, pirmiausia reikia atsižvelgti į šiuos punktus:
- Dienos metu patiriami įvairūs dirgikliai: stresas, nerimas.
- Vartojamas didelis kiekis kofeino, ypač prieš miegą.
- Pacientas vartoja įvairius medikamentus, kurių vienas iš šalutinių poveikių – nemiga (pavyzdžiui, tie patys vaistai, padedantys užmigti).
- Pacientas neserga psichikos sveikatos ligomis, kurios gali turėti įtakos miego kokybei.
- Nemiga pasireiškia bent 3 kartus per savaitę ir ilgiau nei 3 mėnesius.
Šį sutrikimą gali patvirtinti tik specialistai, o ne patys žmonės, manydami, jog sunkiai užmiega, nors dienos metu išgėrė didelį kiekį kofeino. Manoma, jog nemažą procentą miego sutrikimų tėvai perduoda vaikams (genetiniai veiksniai), tačiau nereikia pamiršti ir aplinkos (gamtinių ir auklėjimo), o taip pat ir biologinių veiksnių. Jei skundžiatės prastu miegu, geriausia išeitis yra keisti išorinius dirgiklius, tokius kaip kofeinas, alkoholis, stresas, bloga temperatūra miegamajame, ryški šviesa. Jei pašalinus šiuos veiksnius miegas nepagerėja – būtina kreiptis į specialistą. Labai svarbūs psichologiniai dirgikliai – nerimas, stresas, baimė, emocinė įtampa gali sukelti lėtinę nemigą, o nuolatos aktyvuojama simpatinė nervų sistema (SNS) gali iššaukti nemigos sutrikimą. Norint pasiekti kokybišką miegą svarbu šiuos dirgiklius nedelsiant pašalinti.
Narkolepsija
Narkolepsija dažniausiai pasireiškia jauniems žmonėms paauglystės laikotarpiu ypač staigiu mieguistumu ar dideliu noru miegoti. Šiuo metu randama genų mutacija, kuri lemia šią ligą, tačiau be genetinių faktorių yra ir kitų dar nenustatytų priežasčių. Pagrindiniai šios ligos simptomai yra stiprus mieguistumus dienos metu, miego paralyžius ir katapleksija (raumenų atsipalaidavimas). Nors, atrodo, dažnas patiriame mieguistumo būseną dienos metu, tačiau narkolepsiją turintys asmenys patiria nenugalimą norą miegoti bet kokioje situacijoje – už vairo, pietaujant kavinėje, dirbant, o jų noras prilygsta keletai nemiegotų naktų.
Kitas simptomas – miego paralyžius, patiriamas REM miego fazėje. Būtent REM miego fazėje mūsų kūnas yra paralyžuojamas, kad apsaugotų mus nuo sapnų turinio. Kai tik mes pabundame ir tampame sąmoningi, tuo pat metu dingsta ir mūsų kūno paralyžius, tačiau narkolepsiją turintiems vyksta kiek kitaip. REM fazei būdingas kūno paralyžius tęsiasi ir toliau, nors mes ir esame prabudę, tačiau negalime valdyti savo kūno. Po šiek tiek laiko kūno paralyžius išnyksta, atgaunate galią vėl valdyti savo kūną.
Miego paralyžius nėra tik narkolepsiją turinčių žmonių simptomas, jį patirti gali bet kuris sveikas žmogus, o patiria ¼ populiacijos bent 1 kartą gyvenime. Su miego paralyžiumi dažnai asocijuojasi nerimas, jausmas, kad kažkas yra šalia ir kėsinasi į gyvybę (tokių ir panašių pasakojimų galime išgirsti iš miego paralyžių patyrusių žmonių). Paralyžiaus metu kyla baimė, jog negali kontroliuoti savo kūno, pabėgti iš situacijos, jautiesi lyg surakintas grandinėmis. Iš pasakotojų geriausias būdas greit nutraukti šį nemalonų jausmą – stengtis judinti kojų bei rankų pirštus.
Trečiasis simptomas – katapleksija – staiga prarandama raumenų kontrolė. Tai gali pasireikšti nuo paprasčiausių rankų nusvyrimo iki visiško kūno „atsisakymo“ stovėti, tokiu atveju žmogus tiesiog suklumpa ant žemės. Katapleksijos metu žmogaus smegenys susiduria su anomalija, kai aktyvuojama viena iš REM miego fazės grandininių veiklų, ir taip sukeliamas raumenų kontrolės nebuvimas. Visi 3 simptomai priskiriami narkolepsijai.
Šaltinis:
Walker M. Why We Sleep: Unlocking the Power of Sleep and Dreams. Scribner, New York, 2017.
