Dieviškasis išgydymas

Tai istorija, kuri nutiko mano šeimai. Mano šeimą sudaro dvi dukrytės (vienai šešeri, kitai keturi metukai) bei mano žmona. Tuo metu pas mus buvo atvažiavusi anyta, kuri prižadėjo prižiūrėti vaikus, kol mano žmonai bus atliekama didelė operacija: dėl didelės tikimybės susirgti onkologine liga (žmonos giminėje buvo daug onkologinių susirgimų), paklausius daktarų patarimų priėmėme sprendimą pašalinti gimdą, jog ženkliai sumažėtų susirgimo rizika.

Piron Guillaume

Ką gi, atėjo lemtinga operacijos diena. Operacija buvo atliekama su naujesne technologija, nebedarant ilgo pjūvio – tik keturias skylutes pilvo ertmėje, sustatant vamzdelius ir pro juos įvedant darbo įrankius bei suleidžiant specialias dujas, kad praskirtų organus. Mums buvo pranešta, jog operacija pavyko sėkmingai, liko tik ištverti gyjimo laikotarpį. Aišku, po operacijos žmona turėjo kentėti pilvo skausmus, tačiau tai buvo laikina – tik kol iš organizmo pasišalins suleistos dujos.

Štai po kelių dienų žmona jau buvo namuose, tačiau pilvo skausmai vis nesiliovė kankinti. Paskambinus žmoną operavusiai daktarei, ši nuramindavo, kad tai normalu ir skausmas turėtų liautis, bet einant laikui pilvas kietėjo ir skausmas didėjo net iki alpimo. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš žmonos, jog jai darosi labai bloga, tad grįžęs namo radau mylimąją viršutiniame kambaryje išsekusią, drebančiomis rankomis. Skubiai paskambinau pagalbos numeriu ir netrukus atsidūrėme ligoninės priimamajame. Ten atlikus reikalingus tyrimus buvo nustatyta, jog žmonai atsirado operacijos šalutinis poveikis – pūslės uždegimas. Sulašinus skysčių bei suvartojus antibiotikų, žmona buvo išleista į namus. Mes manėme, jog tai buvo paskutinis vizitas ligoninėje, tačiau po kelių dienų mano žmonai pasidarė dar blogiau, tik šį kartą buvo įtariamas sepsis. Iš pradžių net nenutuokiau, kas yra sepsis – tik vėliau sužinojau, jog tai labai pavojinga infekcija ir dauguma žmonių nuo jos miršta. Ji nebegalėjo valgyti, tapo priklausoma nuo lašelinių.

Olga Kononenko

Kadangi esame tikintys, informavau Bažnyčios bendruomenę, jog melstųsi už mano žmoną. Po darbo vakare man paskambino pora tikėjimo brolių ir sutarėmė, kada būtų geriausias metas susitikti ir pasimelsti žmonos palatoje. Kai po kiek laiko atsidūriau palatoje, mano širdis tiesiog sustingo, nes vakar ji dar atrodė gyvybinga, o dabar leisgyvė: žmona neturėjo jėgų kalbėti, drebėjo rankos. Jos organizmas nebereagavo į antibiotikus. Mane ištiko šokas. Broliai meldėsi už ją, kalbėjo, kad viskas bus gerai, ir aš mačiau jų akyse tikėjimą, tačiau mano tikėjimas tuo metu buvo sumažėjęs – tai taip stipriai matėsi mano veide, negalėjau nuslėpti savo vidinių išgyvenimų, nors ir stengiausi šypsotis. Mano mintyse skambėjo balsai: „Štai ir viskas, aš jos netekau“. Stengiausi sulaikyti ašaras akyse. Vis galvojau: „Na, štai, bėgom nuo vilko ir papuolėm ant meškos…Galėjome nedaryti operacijos, būtume turėję daugiau laiko. Gal mano žmona taip ir nebūtų susirgusi vėžiu.“  Jaučiausi beviltiškai. Žinoma, aš vis dar tikiu Dievu ir net neabejoju, kad Jis gali išgydyti bet kokia ligą, bet vėlgi – mes nežinome, kada yra žmogaus laikas palikti žemę, ir aš labai bijojau, kad, turbūt, dabar ir yra jos laikas.

Pedro Lima

Prieš paliekant ligoninę, žmona man padavė savo žiedus ir aš grįžau namo. Anytai pasakiau, kokia yra sunki situacija ir kad viskas dabar yra Dievo rankose, nors ši puikiai žinojo, kas yra sepsis. Ji išbalusiu veidu nuvedė mergaites miegoti. Pagaliau likau vienas ir nebegalėjau sulaikyti savo ašarų. Kritau ant kelių, meldžiausi ir verkiau. Galvojau, kaip reikės viską paaiškinti mergaitėms – jos dar mažos ir gali daug ko nesuprasti, ims klausinėti, kur mama ir kodėl ji negrįžta namo. Ką aš joms pasakysiu? Sukosi mintys apie tai, kaip gyvensime toliau. Buvau išsekęs fiziškai ir emociškai. Turėjau eiti miegoti, nes, vis dėlto, dar turėjau darbą, o ten gyvenimas eina sava vaga ir niekam tavo bėdos nerūpi. Nežinau, kaip, tačiau man pavyko užmigti.

Vos prabudęs iškart parašiau žmonai žinutę, klausdamas, kaip ji jaučiasi. Kurį laiką nesulaukiau atsakymo ir pradėjau galvoti apie blogiausia. Nežinojau, kaip sugebėsiu dirbti, kai žemė slysta iš po kojų. Staiga supypsėjo telefonas ir pamačiau žmonos žinutę – ji atrašė, jog jai viskas gerai, kad lengvai vaikšto, tarsi vakar nebūtų gulėjusi mirties patale. Iš pradžių buvo sunku ir patikėti, bet paskui atėjo supratimas, jog į visą tai įsikišo Dievas, Jis išgirdo ir atsakė į mūsų maldas. Štai tada mano tikėjimas pakilo, nes žinojau, kad Dievas viską padaro iki galo – supratau, kad mano žmona gyvens, jog jai dar ne laikas palikti šį pasaulį. Pranešiau anytai apie žmonos būseną ir šlovindamas Dievą išskubėjau į darbą. Tai buvo tokia atgaiva mano sielai, tai nuostabus jausmas – tarsi būčiau pabudęs iš pačio baisiausio košmaro. Vėliau žmona papasakojo, jog jos daktarė pamačiusi, kaip moteris greit atsistatė per vieną naktį, prarado žadą, kadangi dar prieš tai buvo planuojama perpilti kraują, nors vilties ją išgelbėti visiškai nebuvo. Nereikėjo nė kraujo perpylimo – kitą dieną žmona vaikščiojo sveika ir gyva, kraujas buvo švarus kaip niekad. Aišku, ji vis dar sunkiai valgė, jos organizmas viską pašalindavo lauk, tad, padarius papildomus tyrimus, skubiai buvo atlikta dar viena operacija, norint atstatyti šlapimtakį (kuri buvo pažeista prieš tai buvusios operacijos metu), dėl kurio jos šlapimas buvo išsiliejęs organizmo ertmėje. Padarius šią operaciją, viskas vėl buvo gerai ir mylimoji pasveiko.

Jude Beck

Štai kaip Dievas padarė stebuklą ir išgelbėjo mano žmoną. Jos daktarė iki šios dienos niekaip negali suprasti, kas įvyko tą naktį, per visus savo darbo metus ji nieko panašaus nėra mačiusi. Dievui nieko nėra neįmanoma – šis išgyvenimas kalba pats už save.

Parengė Andy4

Author: Admin

1 thought on “Dieviškasis išgydymas

  1. labai keista siais laikais rasti dar tikinciu zmoniu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.