2016 metai Birželio 1 diena, Airija, Dublinas. Dievo vedamas buvau priimtas į transporto kompaniją dirbti sunkvežimio vairuotuoju. Pirmąją savaitę, aišku, turėjau atlikti apmokymus. Sunkvežimis man kliuvo gan senokas, 2004 metų, apgadintu salonu ir pavarų dėže. Mane apmokantis vairuotojas pasakojo, kad prieš dvyliką metų jis gavo šį sunkvežimį naujut naujutėlį. Leptelėjau, kad galbūt po kokių trijų metų ir aš gausiu naują sunkvežimį. Tada dar nežinojau, kad šie mano žodžiai bus pranašingi.
2018 metais sklido kalbos, jog bus perkamas naujas sunkvežimis, ir kadangi iš senesnių vairuotojų liko tik aš ir vienas rumunų tautybės vairuotojas, buvome pagrindiniai kandidatai gauti šį naują sunkvežimį. Na, mano darbo istorija buvo geresnė už rumuno, tad giliai širdyje tikėjau, kad turiu didesnę tikimybę gauti sunkvežimį, bet gyvenimas dažnai moka nustebinti mus, tai neatmečiau ir tokios galimybės, jog vis dėlto man gali ir nepasisekti.
Pagaliau 2019 metų pradžioje buvo nupirktas naujut naujutėlaitis sunkvežimis. Jis buvo ruošiamas eksploatavimui: turėjo būti nudažytas kompanijos spalvomis ir panašiai. Netrukus išgirdau kalbas, jog vis dėlto šis sunkvežimis atiteks rumunui. Nors giliai ir nebuvau visiškai užtikrintas gausiąs šį sunkvežimį, tačiau vis tiek negalėjau tuo patikėti, kadangi per metus neturėjau nei eismo įvykių, nei padariau klientams turtinę žalą, nei buvau apgadinęs sunkvežimį, kaip mano konkurentas. Vienintelis rumuno pranašumas buvo, jog jis būdavo greitesnis nei aš, bet per šį skubėjimą rumunas ir pridarydavo nuostolių, žalos kompanijai bei klientams, tad žinoma, jog sunkiai priėmiau naujienas. Vis dėlto šiais laikais žiūrima į kiekybę, bet ne kokybę. Pasijutau pažemintas viršininkų ir pagalvojau, Dieve, nesuprantu, kodėl taip?
Štai naujas sunkvežimis jau buvo paruoštas ir jis atiteko rumunui. Buvo tikrai gaila, nes žinojau, kad jisai jo nesaugos – net pradėjo suktis negatyvios mintys dėl visos šios situacijos, bet staiga pajutau Dievo dvasią ir pagalvojau, ką aš darau? Gi turėčiau džiaugtis už rumuną, pasimelsti už jį, jį laiminti. Taip ir padariau: pasimeldžiau bei paprašiau Dievo palaiminimo, ir blogos mintys iškart dingo. Palengvėjo ir man. Ateinantį sekmadienį kaip tik pastorius pamokslavo apie teisingą pasirinkimą, nes mes gi žmonės ir dažnai prieiname kryžkelę tarp teisingo ir neteisingo pasirinkimo. Man viduje pasidarė labai gera, nes padariau teisingą sprendimą suvaldyti savo pyktį ir laiminti rumuną.
Tačiau kai kas mane labai nustebino – tas pats rumunas ėmė skųstis nauju sunkvežimiu dėl įvairiausių smulkmenų. Sunkvežimyje buvo įmontuota nauja sistema „avarinis stabdymo asistentas“, kuri, iškilus susidūrimo pavojui, pati sustabdo sunkvežimį. Vyrui tai netiko, kadangi pats buvo karšto būdo ir mėgo skubėti, tad dažnokai būdavo sustabdomas sistemos, ypač vidury sankryžos, kas sukeldavo didelį pavojų ne tik jam, bet ir kitiems eismo dalyviams. Todėl man pasidarė vėl skaudu, nes aiškiai mačiau, kad sunkvežimis atiteko ne tam žmogui. Aš meldžiausi Dievui, o tiksliau kalbėjau Jam, kaip Asmeniui, jog rumunas nevertina tai, ką gavo, ir kad aš noriu to sunkvežimio, būčiau žymiai atsargesnis.
Po kelių dienų niekaip negalėjau pamiršti nuoskaudos, tad vėl kreipiausi į Dievą. Nepamenu visko, ką Jam kalbėjau, bet prisimenu, jog nusprendžiau tiesiog nebegalvoti apie tai. Bet staiga giliai dvasioje aš išgirdau (gal pajutau?) tokius žodžius: „Bet tu sakei, kad tu nori to sunkvežimio?“ Aš atsakiau: „Taip, aš jo noriu, žinoma“, bet negalėjau suprasti, kaip tai gali įvykti? Tai buvo labai trumpas dvasinis pokalbis. Taip ir nesuvokiau, kas tai buvo, tad apkaltinau savo fantaziją.
Kitą dieną sužinojau, jog rumunas atsisakė naujo sunkvežimio. Jis buvo atjungęs stabdymo sistemą ir, kai buvo paliepta jį prijungti atgal, vyras supyko ir atsisakė vairuoti šį sunkvežimį, tad po pokalbio su Dievu, kitą dieną sunkvežimis atiteko man. Aš supratau, kad tada su manimi kalbėjo Dievas ir Jam nėra nieko neįmanomo. Ar tai sutapimas? Nemanau, nes aš žinau, jog išgirdęs šiuos Dievo žodžius, netrukus sunkvežimis jau buvo atiduotas man. O ir mano paties pasakyti 2016 metais pranašingi žodžiai, jog gal po trijų metų turėsiu naują sunkvežimį, taip pat nebuvo bereikšmiai. Galite spręsti patys, ar tai tebuvo sutapimas, bet aš tiksliai žinau, ką išgyvenau su Dievu.
Andy4
aisku saunu kad yra tikinciu zmoniu ir viskas gerai su jais bet is kitos puses kaip lengva viska nurasyti dievui. nesvarbu kas gyvenime benutiktu ar pakili karjeros laiptais del savo igudziu ar kazkas bloga atsitinka tai tik pridedi zodi deka dievo ir viskas. truputi keistai atrodo kai zmogus atrodo smulkiausius dalykus sutapatina su dievu. plikina kava ir apsiplikina ranka ir iskarto jau gali dziaugtis nes tai dievo valia :d va cia tai religingi zmones ir tikintys. o visi kiti kurie meldzioasi tik kai viena koje jau grabe gbuna tai tiesiog apsimeteliai
As pats vairas ir siais 2020 metais tikrai nesesciau anei uz jokio 2004metu sunkvezimio, cia jau pansiai kaip kristaus kancia sitas straipsnis 😀
Dievas niekada neves dirbti kažkuo konkrečiai. Jis nebent paaiškins plačiau, kokios galėtų būti kiekvieno pasirinkimo pasekmės, suteiks daugiau žinojimo, kad galėtume geriau pasirinkti negu iki šiol, t.y. jo tikslas yra užtikrinti, kad galėtume išties pasirinkti tai, kas yra geriausia mūsų dvasiniam augimui, o ne kažką, kas gali žalos padaryti arba pažeminti sąmonės lygį. Po padaryto pasirinkimo irgi padės suvokti, įsisąmoninti savo pasirinkimus. Dievas kantrus ir jis klausantiems visada paaiškina. Bet pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus tenka patiems.
Manymas, kad kažkoks daiktas atiteko ne tam žmogui, yra žmogiškas vertinimas, taip pat ir teisimas. Kodėl žmonės, kai nutinka kažkas, kas jiems nepatinka, sako, kad va daiktas atiteko ne tam žmogui? Argi Jėzus nemokė pirmiausia ieškoti rąsto savojoje akyje, jį išsiritinti ir tik tuomet padėti broliui išsitraukti šapelį iš jo akies? Dar daugiau, ar tikrai tie daiktai atitenka to nevertiems žmonėms? Suprantu, kad, kai patiriami šie dalykai asmeniškai, tai į jį įsiasmeninama ir labai sunku pažvelgti iš šalies, kokios pamokos yra išmoktos ar kokias pamokas išvis įmanoma išmokti. Bet galima pažvelgti juk ir taip. Gal tas daiktas „nevertajam” leis išmokti kažką? Šiuo konkrečiu straipsnyje minėtu atveju – kad skubėjimas ne visada duos norimą rezultatą, reikėtų pasistengti ugdyti kantrybę. Ar jis išmoks tai, ar ne, jau kitas klausimas. Be to, gal ir kitą pamoką jis išmoko. Bet koks gyvenimo įvykis leidžia išmokti tikrai daug pamokų, jeigu pasirenkama būti atviru protu.
O dabar jau prieinu prie konkrečios situacijos. Tas teiginys: „Bet tu sakei, kad tu nori to sunkvežimio?” BŪTINA VYSTYTI ĮŽVALGUMĄ. Reikia kritiškai įvertinti, kokiu būdu galima gauti sunkvežimį. Na tai rumunas atsisako ir jis automatiškai atitenka, taip? Kaip ir viskas gerai skamba, kol neįžvelgiama gilesnė potekstė. Kodėl jis atsisakė to sunkvežimio? Kodėl jis taip skubėjo? Kodėl jis taip pyko? Ar tikrai galime teigti, kad čia toks Dievo planas? Gal ir planas, bet tikrai ne Dievo. Gal rumunas būtų ramiausiai pripratęs prie tos sistemos, įvertinęs, kad vairuoja komfortišką naują sunkvežimį, ir sau džiaugtųsi ir neskubėdamas darbuotųsi? Bet jeigu kokia būtybė jam pasiuntė daugiau piktų minčių, tuomet jau sunkiau yra priprasti, ar ne? Ir tada tai būtybei labai nesunku paveikti ir tave, kad būtum toliau nieko nenutuokiančiu donoru. O dėl vedimo, minėto pradžioje, t.y. jog nuvedė į šitą įmonę, viskas paprasta – atvedė tiesiog į situaciją, kur šitas „dievas” turi daugiau neigiamos įtakos ir gali daryti „stebuklus”, jog asmuo, ieškantis dvasinio kelio, būtų užblokuotas ir nukreiptas dvasiniais klystkeliais, kurie veda tik į mirtį.
Tad gal teigsiu, kad straipsnio autorių čia kažkokia tamsos jėga veda? Tikrai ne. Visi žmonės bet kuriuo metu gauna šviesos srautą iš Dievo ir tikrai turi galimybę bet kurią akimirką su juo susiderinti ir patirti tokias mistines patirtis, kurias prilygintume vedimui. Iš praeitų straipsnių panašu, kad straipsnio autorius tikrai gavo ganėtinai solidų vedimą, nes tai jam padėjo išlipti iš alkoholizmo, pykčio ir kitų jam gyvenimo kokybę bloginusių situacijų. Tamsos būtybė dažniausiai tokių dalykų nedarys su vienu žmogumi, nes jai būtų per didelis nuostolis energijos iškraipymo prasme. Šio straipsnio autorių tikrai veda Dievas (kaip ir kiekvieną iš mūsų), bet taip pat yra ir tam tikros būtybės, kurios nenori, kad mes suvoktume to vedimo arba suvoktume jį klaidingai.
Tačiau tai atskirti tikrai įmanoma. Vystant įžvalgumą, patiriant Tiesos Dvasią. Tą patirti gali kiekvienas, išvystyti – taip pat. Pats faktas, kad esame gyvi, yra įrodymas, kad tai patirti ir išvystyti yra įmanoma. Būkite gudrūs kaip žalčiai, bet taikūs kaip balandžiai!