Nacionaliniai parkai pasižymi savo populiarumu. Žmonės juos lanko norėdami pasigrožėti nuostabia gamta, sveikai ir aktyviai praleisti laisvalaikį bei pabėgti nuo miesto šurmulio. Tačiau juose slypi nemaloni tiesa. Nacionaliniuose parkuose kiekvienais metais keistomis aplinkybėmis dingsta šimtai žmonių. Ne vienas pasiklysta, pabėga, nes nori pradėti gyvenimą iš naujo, ar būna šaltakraujiškai nužudytas. Dingimai kartais būna apipinti mistika ir sutapimais, o kai kurie ir keistais panašumais. David Paulides knygos „Dingę 411“ kūrėjas pasakoja apie dingusius žmones Nacionaliniuose parkuose. Pagal jo tyrimus daugiausiai dingimų turi JAV, Kanada. Po šių šalių taip pat eina Australija ir Didžioji Britanija.
Keisti bylų sutapimai
Deividas Paulides, buvęs policijos detektyvas, dabar tyrėjas, kriptozoologas ir rašytojas, parašęs knygų serijas “Dingę 411”, kur kalba apie keistus dingimus nacionaliniuose parkuose ir kitur. Jis pasišventė tirti ir išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta nacionaliniuose parkuose ir kodėl žiniasklaida neskiria tam daugiau dėmesio, o federalinės tarnybos teigia nerenkančios ir nesaugojančios apie tai jokios informacijos. Nors D. Paulides tikina, kad šie dingimai turi panašumų, kiti tyrėjai ir pareigūnai juos vadina niekuo neišsiskiriančiais. Deividas teigia praleidęs 7 000 valandų tyrinėdamas keistus dingimus ir yra surinkęs daugiau nei 2 000 tūkstančius bylų, kurias sieja panaši charakteristika.
Daugiausiai aukų būna randamos tarp akmenuotų vietų, kur daug riedulių ir granito kalnų. 80% dingusiųjų randami netoli vandens telkiniųm, dažniausiai maždaug 241 km perimetre nuo vandens. Oras iš labai gero pasikeičia į prastą, pradeda lyti, atšąla. Jeigu žmogus randamas gyvas, jis būna praradęs laiko ir vietos nuovoką ir visai neatsimena, kas nutiko, o jeigu šie randami negyvi, tai jų mirties priežastis būna nenustatyta. Rasti žmonės būna be batų arba be rūbų ir šie daiktai nebūna randami. Pėdsekiai šunys negali suuosti dingusiųjų. Kartais pradeda keistai elgtis, pavaikšto, ima suktis ratu ir atsigula. Kitas svarbus momentas yra tai, jog aukos dažnai randamos labai toli nuo savo dingimo vietos, atokiausiuose miškų vietose bei kalnuotose vietose, kurias pesčiomis yra be galo sunku pasiekti, arba randami vietose, kur paieškos grupė jau buvo ieškojusi. Vienas iš pavyzdžių – byla su dingusiu berniuku. Šį rado gulint ant nukritusio medžio kamieno. Jis nuvirtęs ant kelio, pro kurį ne kartą buvo praeita ieškant vaiko.
Ar gali 59 Amerikos parkai būti uždanga slaptoms vyriausybės operacijoms?
Vien 2017 metais Amerikoje buvo pateikta maždaug 650 tūkstančiai dingusių asmenų bylų prašymų. Nors, kaip teigia teisėsauga, didžioji dalis jų būna atšaukiami, pavyzdžiui, dėl dingusių asmenų grįžimo namo. Tačiau blogiausia, kad kiti dingimai nebūna dokumentuoti. Nei federalinės jurisdikcijos, nei žiniasklaida nenori apie tai kalbėti. Vienintelis šaltinis, padedantis sužinoti tokius skaičius, yra apie tai kalbantys artimieji, pažįstami, privatūs tyrėjai bei alternatyvūs naujienų tinklaraščiai. Girininkai/Reidžeriai nerimauja dėl žmonių įžengiančių į parkų teritorijas saugumo.
D. Paulides dirbdamas su daugybe dingusių žmonių bylų užpildė ne vieną Informacijos paviešinimo aktą (FOIA), tačiau retai gavo iš to kokios naudos. Vienas iš daugiausiai dingusių žmonių bylų turinčių Josemičio nacionalinis parkas pateikė labiausiai sukrečiantį atsakymą. Deividui paprašius gauti dingusių žmonių sąrašą, parkas atsakė nerenkantis tokių duomenų ir neturįs jokio sąrašo. Tai sužinojęs, Paulides buvo šokiruotas parko aplaidumu. Jis su savo kolegomis užpildė prašymą dar kartą. Suformulavo jį kitaip, galvodami, jog juos ne taip suprato. Nacionalinio parko tarnybos direktorė dar kartą paneigė esant tokiam sąrašui tiek parko, tiek nacionaliniu mastu. Tyrėjas cituoja jos žodžius: “Mes pasikliaujame savo darbuotojų atmintimi ir turėkite omenyje tų dingimų mastą skirtinguose parkuose”. Aišku, Paulides paaiškino moteriai, kad jis kuria knygas šia tema ir prašo išimties gauti nors kokios informacijos. Vis dėlto pagal įstatymą jis turi visas teises į šią informaciją. Deja, Paulides sulaukė atsakymo, kad jam nebus daroma išimtis, nes jis nėra pakankamai gerai žinomas autorius ir jo knygos nėra visose šalies bibliotekose. Be to, jeigu jie sudarytų sąrašą, tai autoriui kainuotų 304 tūkstančius dolerių – ir tai tik už Josemičio parką. Kad sudarytų visų parkų sąrašą, jis turėtų sumokėti 1.4 milijono JAV dolerių. Nors šie skaičiai ir šokiruoja, tai galima paaiškinti tuo, kad informaciją apie dingimus ir ne tik iki 2013 metų būtų ypač sudėtinga surinkti, nes jie buvo surašomi ranka, skirtingose lokacijose ir nebuvo niekada sukelti į 2013 metais sukurtą duomenų bazę (IMARS – Incidento valdymo, analizės ir ataskaitų teikimo sistema).
Kuriant pirmą filmą ta pačia tema (2016), jo komanda paklausė tuometinio prezidento padėjėjo Keno Salazaro, ar vis dėlto yra saugomos dingusių žmonių bylos duomenų bazių sistemoje. Šis atsakė “Aš neatsimenu”. Atrodo, jog vyriausybė nenori arba negali atskleisti jokios informacijos. Vien dėl tokio vyriausybės nenoro bendradarbiauti šiais klausimais žmonės pradeda spekuliuoti, kad parkuose vyksta kažkas daugiau nei paprasti pasiklydimai, jog valdžia naudojasi dingusiais žmonėmis. Tačiau tokie gandai lieka gandais, nes apie tai informacijos dar niekam nepavyko surinkti.
Dingimų istorijos
Kaip jau minėjome, žmonės dingsta keisčiausiosmis aplinkybėmis, o šiuo atveju tie dingimai būna susiję tarpusavyje. Kad geriau suprastume, kuo šie dingimai yra ypatingi, apžvelgsime iš seniau žinomas dingimų bylas.
Keistas Alfredo Beilhartzo (Alfred Beilhartz) dingimas
1938 metais keturmetis Alfredas atostogavo su savo šeima Uolinių kalnų nacionaliniame parke. Jo tėvai akylai stebėjo vaiką, kol jie keliavo prie upės. Vaikas buvo vos už kelių žingsnių nuo tėvų ir, atrodo, per akimirką prapuolė. Prasidėjo apie 10 kilometrų atstumo nuo dingimo vietos paieška. Paieškos buvo bevaisės, tačiau pėdsekiams šunims pavyko užuosti Alfredo kvapą įkalnėje, maždaug 150 metrų atstumu nuo dingimo vietos. Bėda buvo tame, kad nebuvo jokių pėdsakų ar ženklų, kad vaikas ten būtų buvęs. Vos šunys užuodė kvapą įkalnėje, jie pradėjo keistai ir nervingai elgtis. Galiausiai jie atsigulė ant žemės, atsisakydami ieškoti vaiko. Be to, du keliautojai, kurie buvo 10 km atstumu nuo dingimo vietos, teigė matę vaiką ypač pavojingoje vietoje uolų atšakoje, vadinamoje Velnio Lizdu, kurią sunku pasiekti. Šie teigė matė jį praėjus minutėms nuo vaiko dingimo. Berniukas atrodė apsvaigęs ir sunerimęs, bet jį tarsi pagriebė nematoma jėga ir nusitempė tolyn. Šiam dingimui nėra jokio logiško paaiškinimo. Joks keturmetis vaikas nekeliautų dešimt kilometrų į kalną. Į jį net paieškos grupės specialistai tegalėjo pakilti su tam pritaikyta įranga. Tačiau vaikas ar bet kokie pėdsakai, kurie įrodė, kad jis ten buvo, nebuvo rasti.
Telma Paulina Melton (Thelma Pauline Melton)
Moteris, būdama 58 metų, keliavo su savo draugais į stovyklavietę ir ten dingo. Jos draugai iš karto sunerimo. Jie gerai žinojo, kad moteris negalėjo tiesiog prapulti. Ji turėjo sveikatos problemų, dėl ko judėjo lėtai.Telma gerai žinojo vietas, kuriose keliavo. Moteris turėjo daugiau nei 20 metų patirties apie apylinkes, tad ji negalėjo tiesiog pasiklysti. Žinoma tik tiek, kad vieną akimirka ji keliavo kartu su draugais, o kitą ji jau buvo dingusi, neišleidusi jokio garso ir nepalikusi jokio pėdsako. Ji niekada nebuvo rasta.
Džonas Doe (Johnas Doe) susitikimas su nežemiška būtybe
Kaip jau buvo minėta, vaikas buvo netoli upės ir dingo. Johno buvo ieškoma apytiksliai penkias valandas. Paieškos grupė rado vaiką medžių giraitėje. Keisčiausias buvo ne dingimas, bet tai, ką vaikas teigė nutikę jo metu. Džono teigimu, jis sekė į kalnus moterį, kuri atrodė kaip jo močiutė. Netrukus jie pateko į dulkėtą kambarį, pilną nejudančių robotų ir ginklų. Jis pastebėjo keistą švytėjimą senutės viršugalvyje ir suvokę, jog kad ir kas yra ta moteris – ji tikrai nėra jo močiutė. Galiausiai senolė padėjo ant žemės popieriaus lapelį ir paprašė jo ant lapelio nusilengvinti. Vaikui atsisakius, keistoji moteris susijaudino ir suagresyvėjo. Pradėjo vaikui aiškinti, kad jis yra nežemiškos kilmės (iš kosmoso?) ir buvo “pasodintas” į motinos gimdą. Tada moteris liepė vaikui išeiti ir laukti tarp medžių, kol jį ras. Niekam nebuvo aišku, kur vaikas buvo dingęs. Nors jo istorija gali ir priminti vaiko vaizduotės vaisių, kita šios istorijos detalė kiek pakeičia perspektyvą. Vaiko močiutė, kuri stovyklavo kartu su vaiku ir kitais šeimos nariais, tikino, kad praeitą naktį ji buvo ištempta iš palapinės. Ji prabudo jausdama keistą skausmą ant savo kaklo, ant kurio šalia pakaušio rado dvi mažas skylutes. Sutapimai ar kažkas paslaptingesnio, deja, tikriausiai nesužinosime, bet tokias istorijas tikrai ne dažnai išgirsi iš mažamečio lūpų.
Denisas Martinas (Dennis Martin) ir jo intensyvi paieška
1969 metais, Denisas su šeima atostogavo Didžiųjų Dulsvųjų kalnų parke. Kol tėvai bendravo su kitais suaugusiaisiais, jis su su savo broliu ir dar pora vaikų nusprendė iškrėsti išdaigą savo tėvams. Vaikai nusprendė pasislėpti krūmuose ir iššokę išgąsdinti tėvus. Kol vieni vaikai bėgo į vieną pusę, Denisas nuskuodė į kitą. Iš keturių vaikų iššoko tik trys. Tai buvo paskutinis kartas, kai Denisą kas matė. Vaikas dingo. Paieškos prasidėjo vos ne iš karto, bet nebuvo rasti jokie Deniso pėdsakai. Paieškos truko iki vakaro, kol neprasidėjo liūtis, kuri nuplovė bet kokį kvapą, kurį galėjo panaudoti pėdsekiai šunys. Sekančiomis dienomis buvo pasitelkta FBI, Žaliosios Beretės, policija ir kita oficiali pagalba ieškant Densio, bet nesėkmingai – nei vaiko, nei jo rūbų, nieko nebuvo rasta. Keista, kad šiam dingimui buvo pasitelkta tokios rimtos paieškos grupės. Dar keisčiau, kad tuometinis FBI paieškos vadovas dėl nežinomų priežasčių pasitraukė iš gyvenimo. Kitas buvęs specialiųjų pajėgų narys Haroldas Clevelandas vėliau 2014 metais išleido pareiškimą, kad su šiuo tyrimu tikrai kažkas buvo ne taip.
Trumpai iš jo pareiškimo: “Mūsų specialiosios pajėgos niekada nebūna iškviečiamos padedant civilių operacijoms. Faktas, kad jie buvo ir ginkluoti, yra dar vienas didžiulis “ne”. Atliekant visas kitas misijas, apie kurias žinojau, protokolas neleido vykdyti nei vieno, nei kito. Kažkas labai negerai su šia byla. Esmė tame, kad paieška buvo pradėta per kelias minutes nuo dingimo ir truko tris mėnesius, panaudojant visus išteklius negaunant jokio rezultato. Tai nėra normalu. Ir net nepradėkite kalbėti apie sudėtingas sąlygas, kalnuotas vietoves ir panašiai. Mūsų spec. kariuomenės dalinys gali rasti beveik bet ką, bet kuriuo metu ir bet kuriame reljefe. Mes turim aukščiausias technologijas, geriausiai apmokytus karius, patirtį, kurią vos įsivaizduoja paprasti civiliai, tad ištyrus šį atvejį, protu nesuvokiama, kad niekada nebuvo rasta berniuko pėdsakų. Žalios beretės, kurioms buvo pavesta ši paieška, ten buvo dėl konkrečios priežasties. Aš nesakysiu kodėl, nes neleidžia mano priesaika, bet aš priminsiu jums šiuos faktus. Nacionaliniu mastu buvo tik keturi atvejai, kai spec. pajėgos buvo įtrauktos į civilių dingimo bylas. Dviejuose iš šių dalyvavo galimai ginkluotas nusikaltelis ir kiti du buvo šis atvejis – labai panašus, vykęs maždaug po trejų metų, netoli tos pačios vietos.”
Tai tikrai šokiruoja. Nors mes nežinome, kas iš tiesų dedasi su šiais dingimais, kariuomenės nesugebėjimas susidoroti su tokia užduotimi nepaguodžia.
Ką kalba kitokie šaltiniai
David Paulides taip pat yra žinomas kaip knygų apie „Didžiapėdį“ (Big Foot) rašytojas ir jo ieškotojas, kitaip tariant – kriptozoologas. Nors jis ir neteigia, kad žmones gali pagrobti šios būtybės, jis tai palieka kaip vieną iš esamų galimybių. Be to, jog išėjus pasivaikščioti į parką, tave gali pagrobti didelė gauruota pabaisa, kyla klausimas, kas dar gali tykoti laukineje gamtoje? Tikriausiai pavojingiausias dalykas yra žmonių neapdairumas. Dauguma nacionalinių parkų pasižymi savo ilgais siaurais takeliais ir išsiskiria kalvomis, stačiais šlaitais, kanjonais ir biriais smiltainiais. Senovėje gyvenę žmonės buvo prisitaikę prie tokio reljefo ir gamtos išdaigų. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai neturi tokios patirties. Dėl archeologinių kapaviečių ir kitokių aspektų šių dienų keliautojai negali daug nuklysti nuo kelio. Kai kuriose vietose būna net paslėptos kameros, kurios perspėja girininkus, kai kas nors nuklysta į šoną. Kokią klaidą daro keliautojai – tai neapdairiai elgiasi kalnų šlaituose, papėdėse ir kitose pavojingose vietose. Vienas iš tokių atveju – vyras, dingęs 2013 metais. Vienas iš kritinių šio dingimo aspektų – tai jo nepasiruošimas žygiui. Tą karštą birželio mėnesį jis neturėjo su savim vandens ar žemėlapio ir galimai pasiklydo, ir/arba nukrito nuo uolos. Kiti patyrę keliautojai teigia matantys į parkus ateinančius jaunus ar nepatyrusius žmones, kurie nebūna tinkamai pasiruošę. Kai kurie iš jų būna pasiėmę tik telefonus, apsirengę netinkama apranga. Matomai, norintys tik pasidaryti keletą asmenukių. Žmones nesuvokia, kaip paprasta yra pasiklysti laukinėje gamtoje: yra nesuskaičiuojama gausa būdų tapti dezorientuotam, susižeistam ar būti užmuštam, pagauti panikos jie gali iškrėsti nesuvokiamus dalykus, pavyzdžiui, nusirengti nukritus oro temperatūrai (kas paaiškintu žmonių rūbų dingimą), ar nuklysti dar toliau į miškų tankmes. Toks žmonių neapdairumas kelia susirūpinimą. Būdami vieni gamtoje, nepažinodami jos, žmonės pasijaučia atskirti nuo civilizacijos, nesaugūs. Bet koks garsas tampa bauginantis, o nesugebant rasti loginio paaiškinimo nenoromis pradedi kurti nesamus dalykus – kaip nežemiškas būtybes. Aišku, reikia pasirūpinti savo saugumu. Jeigu dingusių žmonių bylos, artimųjų istorijos bei tikrieji dingusių žmonių skaičių paviešinimai sukels žmonių susirūpinimą, gal pavyks tokius incidentus sumažinti ateityje.
