“Vienišas kaip Dievas ir Baltas kaip žiemos mėnulis” – poetas Joaquin Miller
Kalnas Šasta susidarė maždaug prieš 590 tūkstančių metų JAV, Kalifornijoje. Gali net nesuprasti, kad šis kalnas yra aktyvus vulkanas. Jo aukštis 4322m. Amerikoje tai jauniausias didysis ugnikalnis ir antras pagal aukštį Kaskadinių kalnų grandinėje. Manoma, kad kalno pavadinimas kilęs nuo rusų kalbos žodžio «счастье» (laimė). Indėnai jį perėmė iš pirmųjų rusų gyventojų Kalifornijoje. Šasta yra stratovulkanas. Šį kalną sudaro 4 vulkaninių kūgių kompleksas. Šasta išsiveržia bent kartą per 600 metų ir dėl to yra laikomas aktyviu ugnikalniu. Paskutinis žinomas jo išsiveržimas vyko prieš 200 m. 1786 metais. Geologai perspėja, kad kalno išsiveržimai ateityje gali nušluoti gyvenvietes įsikūrusias kalno pakraščiuose. Šasta garsėja savo aiškiu matomumu. Jo viršukalnė giedrą dieną matoma 242 km. atstumu. Pasaulyje šasta užima 96-ta vietą pagal savo matomumą ir 11-ta pačioje Amerikoje. Šasta yra iškilęs beveik 2 km. virš miško linijos, ten driekiasi žolėtos tundros, didžiuliai uolėti skardžiai ir ledynai. O jo viršūnę apgaubia lęšiniai debesys. Juos sudaryti padeda atvira erdvė, kuri driekiasi 3 km. atstumu. Šiuo kalnu nėra sunku kopti, nors jame pasitaiko sunkių oro sąlygų ir jos gali užklupti bet kuriuo metų laiku. Paprastai kopimo sezonas prasideda nuo ankstyvos gegužės iki spalio mėnesio. Kopiantys turi būti pasiruošę sunkioms oro sąlygoms, net ir vasarą. Pirmą kartą juo kopė 1854 metais. Kalnas turi kuo pasigirti, bet ne geologiniai kalno ypatumai traukia mases. Populiariausios yra jo legendos ir istorijos.
Šasta Legendos
Kaip ir dauguma gamtos paminklų, Šasta yra apipintas mitais ir legendomis. Vietiniai indėnai gerbia didžiąją viršūnę ir, pasak legendos, jie atsisakė ten lipti dėl viršūnėje gyvenančių dievų, kurie ir sukūrė juos pačius. Kai kurie žmonės tiki, kad kalno viduje įsikūrę išgyvenę Atlantidos gyventojai. Šie viduje pastatė Telos miestą. Dar kiti teigia, kad tie žmones iš tiesų yra išgyvenusieji Lemūriečiai, kurie neteko namų išnykus visam žemynui. Kita istorija mini, kad Šasta yra šventa, mistinių galių turinti vieta žemėje ir yra susijusi su “Naujojo Amžiaus” energija (new age). Taip pat tikima, kad šis kalnas yra ateivių laivų nusileidimo vieta. Juk ir lęšiniai debesys primena užsimaskavusius kosminius laivus.
Vietinių gyventojų istorijos
Vakaruose, kažkur 85 kilometrai nuo Šastos kalno, prie Klamato (Klamath river) upės per amžius gyvena Yurok indėnų gentis. Šių pasakojimai perduodami iš lūpų į lūpas sėkmingai pasiekė 19-tą amžių. Mokslininkai/Akademikai dokumentavo jų istorijas. Šios beje stipriai sutampa su geologiniais vietinės aplinkos pokyčiais. Gentis pasakoja apie mistišką žmonių rasę su “balta oda”, kurie buvo žinomi kaip Wagas. Pagal esamus pasakojimus jie pasiekė Ameriką daug anksčiau, negu vietiniai Indėnai, ir buvo labai taikūs. Šie net maišėsi su indėnų gentimis ir nei viena gentis (mat apie Wagas žinojo ir kitos vietinės indėnų gentys) nekariavo. Kai kurios istorijos šiuos apibūdina kaip nemirtingus dėl jų dvasinių galių. Jie mokė indėnus, kaip išlaikyti pasaulį pusiausvyroje. Tačiau vieną kartą Wagas išėjo į šiaurę iš ten, kur Yurokai kažkada atsikraustė. Su jais kartu pasitraukė ir dauguma maišytos rasės žmonių. Visi kartu dingo šiaurinėje jūroje ir beveik visi, kurie turėjo daugiau indėnų kraujo, pasiliko su gentimis. Tačiau Wagas patikino, kad vieną dieną jie sugrįš, o jiems sugrįžus blogis bus ištremtas ir taika bei laimė vėl viešpataus žemėje. Kai kuriose šios istorijos variacijose sakoma, kad ne visi Wagas pasitraukė. Kai kurie liko, tačiau pasirinko gyventi visiškai atskirai nuo žmonių.
Šventas kalnas
Kitos vietinės gentys, kurios kažkada gyveno aplink Šasta kalną, tiki, jog kalnas yra šventas. Šiems buvo draudžiama eiti aukščiau medžių linijos, nes viduje kalno gyveno Didžioji Dvasia, o ši buvo labai gerbiama, panašiai kaip tikintys žmonės gerbia Dievą. Vietinė Wintu gentis tiki, kad kalnas yra “mažų žmonių” namai, kurie yra apsistoję kalno viduje. Panašiai apibūdinami kaip Wagas būtybės kai kuriuose Yuroku pasakojimuose. Šie indėnai taip pat nevaikšto aukščiau miškų teritorijos. Pasakojama, kad vykstant ceremonijoms “mažieji žmonės”, paslapčia ateidavo iš kalno stebėti ir saugoti šių. Sako „mažieji žmonės“ visada šalia ir kartais gali juos net išgirsti. Galiausiai pats kalnas indėnų istorijose dažnai apibūdinamas kaip kokia būtybė – šis padėjęs per potvynius ir kitais sunkiais laikotarpiais, dėl to jis yra gerbiamas, tik keletai indėnų leidžiama eiti kalno šlaitais. Jie dažnai vadovaudamiesi ritualais keliauja ten rinkti šventų medicininių augalų. Nors daugumai šios istorijos yra tik istorijos, indėnai iki dabar kalną laiko šventa vieta, kurią reikia gerbti ir saugoti.
Paslaptingas Šastos Urvas
1904 J.C. Brown’as, britų tyrinėtojas, buvo pasamdytas Lord Cowdray kasybos įmonės ieškoti galimų aukso gyslų šiaurinėje Kalifornijoje. Kaip tikina pats J.C., tyrinėjant aplink Šastos kalną, jis pastebėjo skylę, vedančią į urvų sistemą kalno viduje. Jis nukeliavo apie 5 km kalno viduje. Eidamas per besikertančius tunelius, šis pradėjo klupti ant aukso gabalų. Kažkur po 18 kilometrų pasiekė vietą, panašią į kaimelį. Čia jis rado patalpas, prikrautas aukso ir vario stalų, statulų ir skeletų. Skeletų aukštis buvo kokie 1.98 metrai, o aukščiausias siekė net 3 metrus. J.C. Brown’as stropiai užsirašė, ką aptiko, stengėsi kuo daugiau įsiminti, ir paliko viską taip, kaip rado. 30 metų jis rinko informaciją ir bandė suburti grupę ekspertų, kurie galėtų pradėti ekspediciją į kalno vidų. Galiausiai sulaukęs 79 metų, gyvendamas Kalifornijoje, Stoktono mieste, jis surinko apie 80 žmonių komandą, kurie savanoriškai nusprendė padėti jam – tarp jų mokslininkai, muziejų darbuotojai. Šešias savaites buvo ruoštąsi ekspedicijai. Kai kurie net pardavė savo turtą, nes galvojo, kad ekspedicijos pabaigoje taps turtingi. Brownas, aišku, pajuto galima grėsmę dėl tokio grupės godumo ir slėpė didžiąją urvo sistemos informaciją, kaip ten patekti. Jis susitiko su grupe paskutinį kartą sutarti dėl vietos ir laiko Birželio devynioliktą dieną 13:00 val. Tačiau tai buvo paskutinis kartas kai kas nors matė Brown’ą. Po jo dingimo, Stoktono policija jo ieškodama praleido mėnesius, tačiau jis nebuvo surastas. Buvo neaišku, kodėl Brown‘as dingo. Ar jis grįžo į olas vienas? Ar jį pagrobė, o gal jis grupe pasinaudojo? Nors žmonės žinojo, kad jis negalėjo jų išduoti, Brown’as niekada nesiekė finansinės naudos iš viso šio žygio, tad kas iš tiesų jam nutiko – lieka paslaptimi.
Kai mistika susilieja su fanatizmu
Frederick Spencer Oliver (Federikas Spenceris Oliveris) gimęs 1866 ir miręs 1899 metais buvo jaunas rašytojas, sukūręs knygą “Gyventojas dviejose planetose” (angl.: A Dweller On Two Planets”). Frederikas tikino, kad knyga buvo parašyta čenelingo būdu, būtybėms naudojantis jo rankomis. Rašytojas pasakojo, kad tarp 1883 ir 1884, kai jam buvo 17 metų, jis, būdamas su šeima Yerka (Kalifornija) mieste, pajuto, kaip kažkas perimė jo rankos kontrolę ir jis pradėjo pašėlusiai užsirašinėti savo užrašų knygutėje. Persigandęs grįžo namo, atsisėdo ir leidosi toliau rašyti. Taip kas kelis puslapius per dieną jis rašė knygą keletą metų, kol užbaigė 1886m., tačiau jos neišleido. Knyga buvo paskelbta 1905 metais dėka jo motinos, 6 metai po rašytojo mirties. Rašytojas knygoje pasakoja Atlantidos istoriją, kurią, jo manymu, jam pateikė “Phylos the Thibetan”. Nors knyga padrika, ji pasakoja apie Atlantidos miesto nematytas technologijas ir kitus dalykus. Beje, apibūdintos technologijos yra labai panašios į šiuolaikines, tačiau pati civilizacija kažkodėl patapo prietaringa ir nuo to silpnėjo, kas privedė prie jos žlugimo.
Pirma “fanatizmo banga” – Lemūriečiai
Pagal vieną istoriją, 1920 metais slapti Tibetiečių rankraščiai buvo paimti Rozenkreiceriu ordino, kurie buvo įsikūrę Kalifornijoje. Rankraščiuose minima senovės civilizacija, kuri kažkada gyveno Ramiajame vandenyne. Tai buvo Lemurija. Dalis šios informacijos buvo duota slaptam kultui, kuris buvo įsikūręs kalno papėdėje. AMORC Kulto tuometinis vadovas Dr. Harvey Spencer Lewis parašė knygą apie Lemuriją. Čia, kaip ir Frederiko knygoje , minimi gyventojai kalno viduje. Knyga buvo išleista 1931 metais ir tai buvo pirma fanatizmo banga. Žmonės pradėjo plūsti į kalno apylinkes, eiti į jo urvus. Eidami tamsiame miške, galvojo, kad mato ten esančias butybės, šaudydavo, kur papuolę, ieškojo lobių, kūrė kultus, neva sukurtus pačių Lemuriečių, į kuriuos gali patekti tik paaukojęs pinigų. Vienos pasiimdavo pinigus ir dingdavo, kitos augo. Lewis pradėjo aiškino, kad Lemūriečiai palieka kalną, dėl nenorimo viešumo. Pats rašytojas neužilgo mirė.
Fanatizmas taip ir nenurimo
Taigi šios ir kitos istorijos sukurtos tiek prieš fanatikų antplūdį, tiek jo metu – taip ir nenurimo. Šastos kalną pavertė vos ne Šventykla, traukiančia dvasininkus ir kitus keistų požiūrių žmones. Gyvenvietėse netoli kalno yra nesunku pamatyti parduotuvėles, parduodančias dvasinę literatūrą, ritualų reikmenis ir kitokias keistas atributikas. Atsirado pasakojimai apie Telos miestą, įsikūrusi kalno viduje, ir net istorijos apie reptiloidus ar kitokias būtybes, besislepiančias kalno viršūnėje. Dar 2007 metais negalėdavai rasti ramios vietos pasistatyti palapinę kalno papėdėje – miškas būdavo pilnas turistaujančių ir kitokius “ritualus” atliekančių asmenų. Vienas istorijas keičia kitos, o dar kitokios, atrodo, tik įgauna pagreitį.
Traukia mases ir kelia grėsmę
2018 metais, Spalio mėnesį, 25 dieną Šasta kalnas buvo priskirtas penktai vietai grėsmingiausių Amerikos ugnikalnių 18-tuke. Šis sąrašas buvo sudarytas naudojantis informacija iš to, kas vyksta ugnikalnių viduje ir kaip arti gyvena žmonės, tiksliau tariant, kokią žalą jie padarytų žmonėms. Šio vulkano išsiveržimas gali prilygti 1980 Šv. Elenos kalno išsiveržimui. Jeigu Šasta išsiveržtų, jis sukeltų pavojų kalno miestams Yerka’i ir Dunsmuir’ui. Išsiveržimas sukeltų piroklastinį srautą, t.y. karštų dujų, vulkaninių pelenų ir kitų uolienų greitai judantį srautą. Šis gali siekti net 77 km/h greitį, o srauto viduje esanti temperatūra siekia net 100-1000 C temperatūrą. Jis leistųsi žemyn kalno šlaitais į ten esančius miestus. Šasta traukia gurus, šamanus, mistikus ir tuos, kurie domisi jo mistiškomis vietomis. Atrodo, tarsi jis trauktų mases vien tam, kad paskui galėtų jas nušluoti. Klausimas – ne ar išsiverš, bet kada išsiverš šis mistika apipintas vulkaninės kilmės kalnas.
