Kelionė Dievo Link… [II dalis]

Atėjo ta valanda, kai nieko kito man nebeliko, kaip tik prisiminti Dievą ir šauktis Jo pagalbos. Tad vakarais pradėjau melstis. Būdavo, kad iš to didelio skausmo kalbėdavau su Dievu savais žodžiais ir mintims. Ir taip pirmą sykį savo gyvenime paėmiau Bibliją į rankas (tai buvo Naujasis Testamentas). Iš pradžių negalėjau suprasti, ką skaitau. Evangelijas šiek tiek supratau, bet Pauliaus ir kitų Apaštalų laiškų visiškai negalėjau suprasti, todėl padėjau Bibliją į šalį. Taip apie metus beveik kiekvieną vakarą šaukiausi Dievo. Sakiau – arba įvyks stebuklas, arba aš mirsiu, nes nebegalėjau nustoti gerti. Taip gavosi, jog visus metus tai meldžiausi, tai gėriau. Aišku, negėriau kiekvieną dieną, bet kai pradėdavau, tai po 3 ar 4 dienas mažiausiai. Gerdavau, kol organizmas tiek apsinuodydavo, kad tiesiog daugiau nebegalėdavo priimti alkoholio – tik tada sustodavau. O atsakymo iš Dievo vis nebuvo. Grimzdau į liūną giliau ir giliau. Tuomet pagalvojau, kad gal negerai, kad tik už save meldžiu Dievą. Ėmiau melstis už tėvus ir brolius, bet, aišku, ir už save, nes būdavo vakarų, kai nepakeliamas skausmas grįždavo. Prašydavau Dievo sau moters, nes labai bijojau, kad galiu visiškai prasigerti ir jokia moteris į mane nebežiūrės, o aš taip norėjau šeimos ir vaikų. Bet buvau stipriai nudegęs nuo gražių moterų, todėl meldžiau Dievą, kad duotų man tokią moterį, kuri būtų gero charakterio, kad nebūtų jau labai išvaizdi, bet su kuria galėčiau gyventi taikoje ir ramybėje. Taip pat meldžiau Dievą, kad ištrauktų mane iš tos aplinkos, nes žinojau, jog jeigu nieko nekeisiu – gyvenamos vietos, miesto ar šalies – nieko gero iš to nebus, kadangi aplinkiniai žiūri į mane kaip į degradavusį. Tai spąstai žmogui, iš kurių ištrūkti ne daugeliui pavyksta. Šimtai tūkstančiai žmonių neišsikapsto ir baigia gyvenimus alkoholyje. Tikiu, tikrai turite pažįstamų, kurie papuolė į tokias pinkles, manau, kad pamatysite jų bėdą kitomis akimis, nes alkoholikais tikrai negimstama. Bet mano situacijoje Dievas išgirdo mano šauksmą, mano ašaras, mano atgailą ir aš radau malonę Dievo akyse.

Nusprendžiau, jog turiu važiuoti, nes čia pasilikęs tikrai pražūsiu.

Vieną lietingą vasaros dieną sėdėjau namuose ir dėl nežinomos priežasties užsimaniau nueiti į parduotuvę nusipirkti ledų. Svarbiausia – ne cigarečių, ne alaus, bet ledų (štai nuo tos akimirkos Dievas pradėjo veikti mano gyvenime, mano maldos buvo išgirstos, bet tada aš to dar nežinojau). Nusileidau laiptais – ten stoviniavo buvusi klasiokė su savo mama ir jos slėpėsi po laiptinės stogeliu nuo lietaus. Na aš pasilabinau, norėjau, žinoma, pakalbinti, bet nedrįsau, nes mergina buvo su mama, tai persimetėm keliais žodžiais ir aš nuėjau. Grįžęs namo pagalvojau, kad gal ir visai neblogai būtų pažinti ją artimiau. Pajutau nepaaiškinamą ryšį būnant šalia tos merginos. Atsidariau Facebook‘ą ir pabandžiau ją susirasti pagal vardą ir pavardę, bet, deja, nieko neradau. Ką gi, ne – tai ne. Tačiau netikėtai po kelių mėnesių gavau pakvietimą į draugus Facebook‘e. Kai išvydau nuotrauką, supratau, jog tai buvo ta pati buvusi mano klasiokė, kuri slėpėsi tą dieną nuo lietaus po mano namo laiptinės stogeliu. Sužinojau, kad ji buvo išsiskyrusi, jog turi sūnų ir gyvena Dubline. Na mes pradėjome bendrauti, ji man ėmė padėti. Siuntė pinigų, pasiūlė man atvykti pas ją į Dubliną. Pradėjau po truputį tvarkyti savo gyvenimą: susitvarkiau dantis, o ir teisių atėmimo dvejų metų terminas jau ėjo į pabaigą (būtent pačiu laiku). Tačiau viduje nelabai norėjau skristi pas ją, nes bijojau dar vienos nesėkmės, be to ji nebuvo tas merginos tipas, kuris man fiziškai patiktų, nuogąstavau, kad nieko negalėsiu jai dėl to pajausti. Vis galvojau, ką aš darau? Gi nemokėjau nei kalbos, nieko. Na, nusprendžiau visa tai pamiršti ir niekur nevažiuoti. Bet tada prisiminiau – ar aš ne to Dievo ir prašiau? Merginos, kuri žavėtų ne vien savo grožiu? Gyvenimo pokyčių? Nusprendžiau, jog turiu važiuoti, nes čia pasilikęs tikrai pražūsiu.

Štai aš jau buvau Dubline. Aišku, kalbos nemokėjau, darbo nelabai galėjau rasti, tad nusprendėme, jog teks pradėti lankyti specialią mokyklą tokiems kaip aš ir mokytis kalbos. Po truputį mano anglų žinios ėmė gerėti. Eidamas į mokyklą būdavau paskendęs savo mintyse, nes mano galvoje kildavo daug įvairių filosofinių klausimų. Kas įdomiausiaa, jog iš niekur man į galvą šaudavo atsakymai. Supratau, kad greičiausiai pradėsiu domėtis filosofija ir galbūt ateityje net parašysiu kokią filosofinę knygą. Be to, draugės pusseserė sužinojusi, jog domiuosi filosofija, davė paskaityti man vieną filosofinę knygą „Sofijos Pasaulis“. Ši knyga man labai patiko. Labiausiai man įstrigo tai, jog visi didieji filosofai prieidavo prie tos minties, kad yra kažkas aukščiau. Tad ši filosofinė knyga nepadarė manęs filosofu – ji nuvedė mane arčiau Dievo. Vieną dieną mano mergina pradėjo lankyti tam tikrus kursus ir ten sutiko lietuvę, kuri kartu su vyru buvo tikintys į Dievą. Jos ėmė bendrauti. Neilgai trukus ta lietuvė su sutuoktiniu užsuko pas mus į svečius ir ėmė pasakoti mums apie Dievą. Jie davė mums Naująjį Testamentą, lygiai tokį patį, kokį kažkada Lietuvoje dar būdamas skaičiau. Taip pat davė dar kažkokias knygeles paskaityti. Žodžiu, aš vėl pasiėmiau tą patį Naująjį Testamentą ir ėmiau vėl skaityti. Tik šį kartą buvo viskas kitaip – lyg kažkas būtų atidaręs man dangaus vartus. Nežinau, kas įvyko, bet kažkas gimė mano viduje, apėmė begalinis džiaugsmas, meilės jausmas, jaučiausi pakylėtas. Supratau, kad mano Tėvas yra Dievas. Dievas? Pats visagalis Dievas? Ir Jis myli mane? Oooo, aš buvau toks laimingas. Bet aišku, Apaštalų laiškų vis dar negalėjau suprasti. Aišku, pradėjau skaityti gautas knygutes ir jų dėka ėmiau suprasti Bibliją vis labiau ir labiau. Vėliau tie patys lietuviai pakvietė apsilankyti jų Bažnyčioje. Nuėjome į Bažnyčią. Ten gražiai buvo giedamos giesmės, meldžiamasi ir kunigas labai įdomiai pamokslavo – nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Sužinojau apie tikrąjį krikštą su pilnu panardinimu į šventą vandenį ir į Jėzaus Kristaus Vardą, ne į kokią Trejybę, ir taip supratau, jog žūtbūt noriu pasikrikštyti pagal Dievo Žodį. Suvokiau, kad jokiu filosofu aš tikrai nebūsiu ir jokios filosofinės knygos nerašysiu, nes man prieš akis Biblija – tobula knyga, parašyta juodai ant balto pačio Dievo. Nieko geresnio nebegalima parašyti, ką parašė Dievas. Ir štai jau septinti metai, kai gilinuosi ir studijuoju Bibliją, medituoju Dievo Žodyje. Na, būtų galima pagalvoti, kad nieko ypatingo neatsitiko, ne tik Dievas mane galėjo pastatyti ant kojų, tačiau, nuo to momento, kai Jis atsiliepė į mano šauksmą ir kai atvedė mano buvusią klasiokę prie mano namo laiptinės, viskas ėmė klostytis būtent taip, kaip ir Dievo prašiau.

Dar prieš sutinkant tuos tikinčius lietuvius, apsilankiau parduotuvėje ir pamačiau piešimo knygą suaugusiems. Parsinešiau tą knygą namo, išsirinkau penkis piešinius ir nupiešęs juos įdėjau į rėmelius bei pakabinau kambaryje ant sienos. Vieną dieną aš sėdėjau ir žiūrėjau į tuos piešinius. Staiga kai ką pastebėjau ir tai mane šokiravo. Aš pats nesuprasdamas išsirinkau ir nupiešiau piešinius, kurie rodė mano praeitį, dabartį ir ateitį. O įdomiausia tai, jog sukabinimo eiliškumas buvo būtent eilės tvarka ne iš kairės į dešinę, bet iš dešinės į kairę, kaip Izraelyje naudojamas hebrajų raštas. Be to nepamirškime mano regėjimų, pranašiškų sapnų. Dievas viename iš sapnų, iš mano šeimos vardų pirmų raidžių sudėjo vardą Vaiva, mano žmonos vardą, kuris dar reiškia vaivorykštę ir Dievo sandorą su žmonėms. Biblija tai aprašo. Išėjo taip, jog mano šeima yra vaivorykštė. Tai įrodė man, kad Jo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, kai jo laikausi ir jį vykdau, todėl Dievo Žodis man yra dabar viskas, ką geriausiai galiu turėti. Ir kas benutiktų man ar mano šeimai, žinau, kad Dievas niekados mūsų neapleis, jeigu ir mes neapleisime Jo Žodžio. Nes Dievas yra savo Žodyje. Dievo Žodis – tai yra Uola, ant Kurios gali drąsiai statyti savo namą. (Lk 6,46-49)