Romuva – moderni nepagoniška religija, besiremianti senuoju baltų tikėjimu. Apie tai išgirdus, kyla klausimas, kodėl tai religija, o ne senos istorijos tąsa. Atsakymas tuo pat metu yra paprastas, bet ir sudėtingas. Pagrindinė priežastis – tikslių rašytinių šaltinių, aprašančių religines apeigas, nebuvimas. Tuo laiku, kuomet baltų kraštuose vyravo pagonybė, nei viena iš ją išpažįstančių tautų dar nebuvo įtvirtinę rašto gimtąja kalba. Lietuviai savo sukurtoje valstybėje naudojo rusėnų bei lotynų kalbas, prūsai bei latviai gyveno po germanų teutonų priespauda, dėl kurios senoji religija buvo stumiama į galą. Kitas svarbus akcentas, kalbant apie lietuvius – oficiali valstybės pozicija buvo nukreipta krikščioniškųjų vakarų kryptimi, su didele lenkų įtaka, tad ir senosios religijos parktikavimas pamažu nyko.
Pačios pagoniškosios baltų religijos istorija ir formavimasis prasidėjo daugmaž antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, kuomet iš Indijos kilusios ir tuo metu migruojančios žemdirbių gentys įsikūrė dabartinėje Baltijos valstybių teritorijoje bei ėmė maišytis su vietos medžiotojais – rinkėjais. Tai yra viena priežasčių, kodėl galime rasti tiek daug panašumų tarp senųjų vedų ir baltų tikybos.
Pati romuva aprašoma kaip vieta miško tankmėje, šalia seno milžiniško ąžuolo, uždengta baltomis drobėmis tarsi šydu…
Žodis romuva kilęs nuo kito panašią šaknį ir reikšmę turinčio žodžio – romovė – arba kitaip -šventovė. Bene svarbiausia ir seniausia jų minima jau apie V-VI amžių germanų metraščiuose, buvusi kažkur Nadruvos žemėse, dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Joje svarbiausias pareigas ėjo vyriausiasis žynys – krivių krivaitis bei vaidelotai. Pati romuva aprašoma kaip vieta miško tankmėje, šalia seno milžiniško ąžuolo, uždengta baltomis drobėmis tarsi šydu, pro kurį įeiti galėjo tik vyriausiasis žynys bei jam talkinantys vaideliotai. Vėliau nuo šeštojo amžiaus iškilo ir kiti baltų religijos centrai, pasklidę visame krašte. Štai tryliktame amžiuje iškyla Šventaragio slėnis Vilniuje, tapęs viena svarbiausių šventovių Lietuvoje.
Romuva moderniame pasaulyje. Tik 1992 metais pirmą kartą Romuva įregistruota kaip baltų tikėjimo religinė visuomeninė bendruomenė. Nepaisant aktyvaus naikinimo ir rašytinių šaltinių nebuvimo, romuva, kaip religija ir dvasinių bei ritualinių praktikų rinkinys, išliko per ilgus naikinimo šimtmečius. Be to, tai ir istorinis valstybės bei tautos paveldas, galintis padėti geriau pažinti savo gimtinės istoriją.
Romuvos esmė, pasak pačių išpažinėjų, yra „..Šventybės pajauta. Žmogaus dvasinio gyvenimo tikslas – pažinti Šventybę, įsileisti ją į savo gyvenimą, nuolat dvasiškai augti pačiam ir ugdyti kitus. Senasis baltų tikėjimas yra visavertis ir tinkamas būdas Šventybei pažinti, gyvam santykiui su ja nustatyti.“
Tikėjimas – paremtas senąja baltų religija, išlikusia žodinėje formoje (dainose, pasakose, padavimuose ir pan.) bei negausioje rašytinėje formoje – metraščiuose, kronikose. Nemažą įtaką turi sanskrito tekstai – vedos ir pan. Neišvengta ir krikščionybės įtakos, visgi ji įsigalėjo prieš daugiau nei penkis šimtus metų. Romuva – chtoniška religija. Joje matoma žemės, požemio ir dangaus būtybių priešprieša bei sandrauga, nors nei viena nėra išskiriama kaip pati svarbiausia, kaip, pavyzdžiui, krikščionybėje skatinamas asketizmas, o heleniškoje senovės romos politeistinėjė religijoje pabrėžiama gyvųjų pasaulio svarba, parodanti, jog žmogus dievams reikalingas tik tol, kol gyvas. Neatsiejama religijos dalis – gamta, jos sudvasinimas ir išaukštinimas, galima įžvelgti ir animizmo liekanų. Visgi, kaip ir krikščionybėje, dangus labiau atstovauja kūrimo, o požemis – naikinimo galias: praamžis dievas sukūręs visa, kas gyva, perkūnas – griaustinio dievas, besivaikantis Veliną, krikščionų velnio atitikmenį, bei Laima – ateisianti pasiimti mirštančiojo.
Dievų panteonas primena skandinaviškąjį ir slaviškąjį. Seniausias ir galingiausias iš dievų – dievas Praamžius arba dievas kūrėjas, pats nelabai ir besikišantis į pasaulio sąveiką. Jo vardu veikia Perkūnas, ko gero žinomiausias iš baltų dievybių, kurio atitikmuo galėtų būti skandinavų toras ar slavų Perūnas. Laima – mirties deivė, bet veikianti ne savo laisva valia ir pasiimanti ką užsigeidus, bet greičiau trijų seserų audėjų pasiuntinė. Seserys audėjos – likimo deivės. Primoji verpia siūlą, antroji matuoja, trečioji nutraukia – aliuzija į graikų likimo deives. Žvėrūnė – miškų ir medžioklės deivė. Velnias – priešingai nei krikščionybėje, labiau pokštininkas ir išdaigininkas nei blogio jėga, sėjanti kančias ir gundanti sielas, nors dažnai ir laikomas negatyviu. Baltų dievų būta dešimčių, jei ne šimtų, turinčių paskirtį praktiškai kiekvienam gyvenimo aspektui ir poreikiui, nors visi yra tos pačios gamtos dalis, neatskirti kažkokių neapčiuopiamų dimensijų bei sąveikaujantys tarpusavyje siekiant visapusiškos darnos.
Apeigos – apeigų ceremonijos susideda iš keleto dalių: apeiginės ugnies įžiebimo aukure ugnies deivei ir namų židinio židinio saugotojai Gabijai (jai aukojama druska). Apeigų metu dainuojamos liaudiškos dainos, atliekama apeiginė senovinė muzika, šokama liaudies šokius. Žemynėliavimas ir palabinimas – pagerbiama žemės ir derliaus deivė Žemyna. Pagerbiant Perkūną, apeigų metu geriamas alus ar midus, nuliejama šlakelį gėrimo ant žemės iš indo, kuris siunčiamas per rankas saulės judėjimo danguje kryptimi. Indui apsukus kelis ratus, pagerbiami kiti dievai. Apeigos dažniausiai atliekamos senosiose garbinimo vietose – alkuose, kurie tampa tarpininkais tarp žmonių ir dievų. Tai gali būti ąžuolynai, kalvos, akmenys ar kitos baltams svarbios vietos.
Darna – svarbiausiasis romuvos pamatas ir kiekvieno išpažįstančiojo siekiamybė. Tai harmonija, sugyvenimas su supančia aplinka ir viskuo, kas glūdi joje – žmonėmis, gyvąja gamta. Tai religijos, neturinčios savo šventojo rašto ar griežtų apibrėžtų dogmų esmė. Darna pasireiškia ne gėrio pergale prieš blogį, bet abiejų pusiausvyra ir simbioze. Žmogus nėra iš prigimties nei geras, nei blogas. Romuva, priešingai nei didžiosios monoteistinės religijos, ne tariamos meilės ir vienos tikrosios tiesos kelias, bet kompromisų ir tolerancijos uostas, galintis apjungti daugybę skirtingų individų bei priimti ir toleruoti mąstančiuosius kitaip, tol kol, gyvuoja abipusė pagarba.
Parengė unilluminated
