ADHD (angl. attention deficit hyperactivity disorder) – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas. Pirmą kartą paminėtas 1902m., tačiau kaip sutrikimas, kuris pasireiškia tik vaikystės periodu. Tame laikotarpyje daktaras G. Fredericas stebėjo 20 vaikų, kurie buvo linkę nusikalsti, pakartotinai peržengdavo moralės ribas. Iš jo gautų rezultatų pastebėjo, kad vaikai ilgą laiko tarpą negalėdavo sutelkti dėmesio, be gailesčio sužeisdavo kitus vaikus, vogdavo daiktus be jokio motyvo, o nubausti jau po kelių valandų galėdavo daryti tą patį. Savo gautais duomenimis pasidalino spaudoje pavadinimu „Some Abnormal Psychical Conditions in Children“. Vėliau buvo dar daug kartų diskutuota apie tokius vaikus ir šį sutrikimą nuspręsta pavadinti ADHD. Tiesa, Lietuvos spaudoje apie tai užsiminta jau 2011 metais.
Vienur šį sindromą galima rasti kaip ADD (angl. attention deficit disorder) trumpinį. Paauglystės laikotarpiu didžiausia rizika susirgti ADHD yra maždaug nuo 2.5-12 metų. Kas nulemia sindromą šiuo metu nėra aišku, tačiau yra spėjimų, jog ADHD gali būti genetiškai perduodamas, nors tai varijuoja ir su ankstyvu alkoholio ar nikotino vartojimu nėštumo metu, smegenų traumomis prieš gimdymą ar motinos amžiumi. Įvairiuose šaltiniuose ADHD dar skirstomas į 3 grupes: neatidumas, hiperaktyvumas/impulsyvumas ir kombinuotas (kai pasireiškia abu).
ADHD SPROGIMAS?
Per pastaruosius dešimtis metų žmonių, kuriems yra diagnozuotas ADHD, skaičiai ėmė sparčiai didėti, taip pat ir kiekis, kai jiems yra skiriami vaistai ADHD gydymui. Kodėl taip įvyko? Mokytojai, psichologai, slaugytojai ėmė siūlyti specialistų pagalbą, patys žmonės pradėjo diagnozuoti sau ligas spręsdami testus internete bei dalis jų tryško noru gauti medikamentus ADHD gydymui. Kai 2001 metais beveik nebuvo ADHD atvejų, per ateinančius dešimt metų daugiau nei 3,000 atvejų buvo registruoti kaip ADHD. O per 3 metų periodą, tarp 2009 ir 2012 metų, skaičiai, kai buvo gautas farmacinis gydymas, padvigubėjo. Danija tokį kiekį diagnozuotųjų vadina „ADHD globalizacija“ arba „ADHD sprogimu“.
Pasak tyrimų, Kanada, Vokietija ir Norvegija pasiekė didelį šuolį, kai diagnozuotų ADHD žmonių kiekis ėmė sparčiai didėti per pastaruosius metus. Garsūs aktoriai, muzikantai, politikai bei verslo asmenybės pranešė, jog gyvena su ADHD. Diagnozuotųjų apraiškos buvo stebimos ir prieš šimtus metų: grasūs žmonės, tokie kaip Abraomas Linkolnas, Izaokas Niutonas ar Sokratas gyveno su ADHD. Tačiau tik šį dešimtmetį vaistai tapo vis labiau akį traukiantis objektas, o vienas iš medikamentų – Ritalinas (angl. Ritalin) – karšta tema viešose diskusijose. Stand-up komikai pašaipiai pabrėždavo ADHD medikamentų šalutinį poveikį bei pasakodavo, kas jiems padėjo sustabdyti jų vartojimą.
ADHD – NAUJIENA AR SENAS „PRODUKTAS“?
Pagrindinis klausimas, kuris per pastaruosius dešimtmečius nedavė ramybės mokslininkams, vis gi, ADHD yra biologinio ar socialinio pobūdžio? Tyrėjai dalinasi į dvi grupes: vieniems atrodo, jog tai – socialinis produktas, kiti mano, kad biologinis. Pavyzdžiui, vieni genetiniai tyrimai parodė, jog ADHD yra evoliucijos produktas: mokslininkai savo knygose dėsto, jog neramūs ir tyrinėjantys asmenys geriau išgyveno laikotarpį, kai susidurdavo su maisto stygiumi, ypač medžiojant. Tačiau dabartiniame pasaulyje tokie personažai nebėra reikalingi: asmenys, gebantys sutelkti dėmesį ilgą laiką, ramūs bei neimpulsyvūs yra labiau vertinami nei chaotiški ir neatidūs.
KAIP IR KAS NUSTATO ADHD?
Pagal 2018 WHO (angl. world health organization) apibrėžimą, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingas nuolatinis neatidumas, hiperaktyvumas, negebėjimas sutelkti dėmesio, kuris tęsiasi mažiausiai 6 mėnesius. Pasireiškia vystymosi laikotarpiu, ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje. Hiperaktyvumas kitaip dar apibūdinamas kaip negebėjimas būti ramiai vienoje vietoje, savikontrolės stygius. Tam, jog psichiatras diagnozuotų ADHD, pacientas turi ateiti su lydinčiuoju, vienu iš tėvų ar kitu labai artimu žmogumi, kuris paskutinius kelerius metus ar 6 mėnesius buvo kartu su galimai turinčiu ADHD. Vėliau duodamas testas, pirma, neatidumui įvertinti, o vėliau hiperaktyvumui ir impulsyvumui.
Mažiausiai 6 iš testo turi būti pažymėti kaip „man būdinga“ ir turėjo pasireikšti per pastaruosius pusė metų. Kitas svarbus kriterijus yra socialinės, mokslo bei darbo kontekstas. Sergant ADHD, visos trys sferos greičiausiai turėjo būti pakenktos, pavyzdžiui, vaikystėje sunkiai sekėsi mokytis, buvo prasti pažymiai, nes susikaupti būdavo be galo sunku, ar pradėjus daryti vieną darbą, galvoje sukosi dar tūkstančiai kitų, todėl darbo taip ir nesugebėjo pabaigti. Darbo srityje niekaip negalėdavo išdirbti ilgesnį laiko tarpą, o vietoj to dažnai juos keisdavo, aplinka būdavo chaotiška ir netvarkinga.
MEDIKAMENTINIS GYDYMAS
Ritalinas pirmą kartą pripažintas efektyviu 1960 kaip stimuliantas hiperaktyvumui. Iš pradžių jį vartojo nutukimo, narkolepsijos ar depresijos gydymui, bet didžiausios sėkmės susilaukė tik pristatytas kaip gydantis ADHD. Kompanijos staiga ėmė kurti filmukus bei kabinti skelbimus, kuriuose vienoje nuotraukoje matomas piktas vaikas, žaidžiantis su mediniu sulaužytu žaislu, nelaimingas bei užmerktomis akimis, o pati nuotrauka neryški, jog rodytų jo negebėjimą sedėti vienoje vietoje. Kitoje pusėje vaizduojamas vaikas, ramiai sėdintis bei skaitantis knygą, atrodo ramus bei atsipalaidavęs. Po pirmąja nuotrauka pridėti komentarai: „Kaip gali atrodyti vaikas su minimalia smegenų disfunkcija: agresyvus, destruktyvus, nusivylęs ir negalintis susikoncentruoti“. O po šalia esančia nuotrauka komentarai džiuginantys, tekstas skelbia, jog po stimuliantų vaikas daug sąmoningesnis ir budresnis.
Skelbimas buvo skirtas ne tik daktarams, tačiau ir vaikų tėvams, mokytojams bei kitiems su vaikais dirbantiems žmonėms. Oficialiame Ritalin puslapyje (ritalinla.com) skelbiama, jog atlikus MRI (magnetinio rezonanso tomografą) matomi pakitimai vaikų smegenyse: pasak jų, tyrimai parodė, kad ADHD turinčio vaiko smegenys funkcionuoja kitaip nei kitų vaikų. Manoma, jog nuotraukos ir MRI tyrimai buvo naudojami kaip marketingas Ritalin vaistams. Įžvalgos parodė, jog marketingu ir skelbimais kompanijos žadėjo tėvams, mokytojams ir vaikams geresnį rytojų – šviesesnę ateitį, kontroliuojamą sindromą. 2002 metais į rinką įžengė dar vienas vaistas Strattera ir tapo pirmuoju patvirtintu vaistu prieš ADHD suaugusiems.
ŠALUTINIS POVEIKIS
Kaip ir kiekvienas vaistas, medikamentai ADHD gydymui turi nemažą šalutinį poveikį. Tiesa, jis pasireiškia tikrai ne visiems ir vieni gali gyventi su tuo, o kitiems tai trukdo ir keičia gyvenimo kokybę. Greit besikeičiančios nuotaikos, pavyzdžiui, dienos eigoje nuotaika iš linksmos greit virstanti į nusiviliančią ir nerimastingą, tampa per daug drastiškos, jog būtų nepastebimos. Vienam tiriamųjų vaistų vartojimo šalutinių poveikių buvo per daug, jog tęstų medikamentinį gydymą: „Aš negalėjau juoktis, žiūrėti linksmiausio filmo, galėjau juoktis tik savo galvoje, tačiau mano išraiška nekito. Negalėjau ir pykti, negalėjau liūdėti. Mirus mano mamai, viskas, ką galėjau daryti tuo metu – gedėti, tačiau nepavyko ir taip. Nebeturėjau jokių emocijų“. Prie mažo emocionalumo prisidėjo ir impotencija, svorio kritimas, negalėjimas užmigti, nenoras valgyti. Gali jaustis ir pykinimas, galvos skausmas, seksualinės problemos. Vaistai taip pat gali sukelti priklausomybę, todėl pavartojus, dozę reikia didinti, nes kitaip nebejaučiamas pradinis efektas.
ADHD DIAGNOZUOJAMA IR SUAUGUSIEMS
Pasak tyrimų, simptomai, pasireiškę suaugus kai kuriems asmenims, buvo pasireiškę ir vaikystėje. Tai reiškia, jog sergant dar ankstyvos vaikystės laikotarpiu, simptomai gali pasireikšti ir įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Vyresnio amžiaus žmonės savo patirtis apibūdina kaip negebėjimą įsitraukti į socialinį gyvenimą, pilnavertiško gyvenimo būdo nebuvimą, kai gyvenimas tampa chaotiškas, netvarkingas ir pilnas nesusipratimų. Sergantys ADHD save apibūdina kaip besijaučiantys „ne tokie“ kaip kiti . Jei prieš tai ADHD taikė tik kaip sindromą, būdingą vaikystės laikotarpiu, tai dabar tapo aišku, jog ADHD gali turėti ir suaugę asmenys.
DIAGNOZĖ – VIENINTELIS IŠSIGELBĖJIMAS?
Nors gali skambėti keistai, tačiau diagnozė gali labai pagelbėti suaugusiems. Tai jiems tampa palengvėjimu bei daugumos savo problemų paaiškinimu. Keletą metų kovojant su simptomais, aiškus sindromo nustatymas gali labai pagerinti tolimesnį gyvenimą net jei ir nevartojami medikamentai. Vienas vyras savo patirtis pasakoja taip: „Atrodo, jog su tavim kažkas negerai. Taip aš jaučiausi (prieš diagnozę). Su manimi kažkas turėtų būti negerai, gal aš kvailas ar ką?. Ir tada tau pasako: jums ADHD. O tu ir galvoji: gerai, tada tai ir yra priežastis būti tokiu, kokiu esu.’’
Vadinasi, diagnozė padeda visus taškus ant i, žmonės lengviau susivokia, jog jie yra tokie, kokie yra, ir nėra daugiau ką keisti. Jiems tampa aišku, kodėl per pastaruosius metus nesisekė darbe ar negalėjo praleisti valandos su savo sūnumi, kodėl pradėjus darbą galvoje dar sukosi tūkstančiai kitų darbų ir galiausiai užbaigti negalėjo nei vieno. Pokyčiai darbuose, mestos studijos tampa paaiškinimu, o tai leidžia daryti prielaidą, jog metas pradėti vartoti medikamentus arba keisti savo gyvenimo stilių. Tiesa, diagnozė ne visiems yra vienintelis išsigelbėjimas. Pasak tyrimų, suaugusiųjų patirtys diagnozavus ADHD parodė, jog dalis jų bijo, kad diagnozė pavers juos savęs pilnai neišpildančiai žmonėmis, o asociacijos su ADHD mažins jų pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis.
NEMEDIKAMENTINIS GYDYMAS
Dėl mano viršuje įvardintų šalutinių poveikių, nemaža dalis sergančiųjų atsisako vartoti vaistus ir renkasi natūralų ADHD kontroliavimą. Pirmiausia, padidinus sąmoningumą apie psichines ligas, gali padėti pakeisti požiūri į kitus, turinčius psichinių problemų. Antra, sąmoningumas padeda suvokti tokias sąvokas kaip atsakomybė ir potencialas. Sąmoningumui didinti siūloma meditacija, nors nustygti vietoje ADHD turintiems yra be galo sunku, tačiau su praktika ateina ir rezultatai. Miego rėžimo kontroliavimas taip pat turi labai didelį poveikį savijautai, alkoholio atsisakymas, sveika mityba bei fizinis aktyvumas leidžia kontroliuoti ADHD.
Nielsen M. Experiences and explanations of ADHD: an ethnography of adults livimg with a diagnosis.Newgen publishing UK, 2020
