Tikrasis mobilusis ryšys

Davehan2016

2004 metai, Almerijos apskritis, Nicharo rajonas Ispanijoje. Jau penkerius metus ten gyvenau. Iš pat pradžių, kai tik atvykome į Ispaniją su tikslu gyventi ir dirbti, teko pradėti dirbti nelegaliai nuo pačių prasčiausių darbų – pomidorų šiltnamiuose. Vėliau, po kokių dviejų metų, gavome popierius, leidžiančius dirbti legaliai. Tuomet pradėjau ieškoti darbo pagal savo specialybę – aš esu šaltkalvis suvirintojas. Tiksliau, buvau tik „šviežiai iškeptas“ suvirintojas: darbo patirties kaip ir neturėjau, tik šiek tiek praktikos, kurią atlikau mokymosi metu.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Po šiek tiek laiko vienas pažįstamas lietuvis, su kuriuo susipažinau dirbdamas šiltnamiuose, pasakė, kad jis įsidarbino suvirintoju vienoje vietoj ir kad ten vis dar reikia dar vieno žmogaus, tad davė man suvirintojų brigadininko kontaktus. Kitą rytą nuskubėjau susirasti tą žmogų – jis buvo vardu Roberto, kilęs iš Argentinos. Suradęs jį, pasiteiravau dėl suvirintojo darbo. Jis minėjo, kad vis dar trūksta vieno žmogaus, tad netrukus nuvažiavome į darbo vietą, kad galėčiau parodyti vyrui, kaip virinu. Žinoma, kaip ir minėjau, didelės patirties tuomet aš dar neturėjau, o ir niekada nebuvau virinęs cinku padengto metalo, tad jaučiau, kad pasirodžiau nelabai gerai. Tačiau šis žmogus neskubėjo man pasakyti ne.

Tuo metu kaip tik toje pačioje vietoje virino mano pažįstamas lietuvis, tad Roberto man liepė kokį pusdienį eiti padirbėti su juo, o tada, kaip sakė, „matysime“. Aš taip ir padariau bei pasistengiau sužinoti kiek įmanoma daugiau apie šį darbą, taipogi kuo daugiau privirinti. Po kiek laiko Roberto sugrįžus, man sekėsi jau kur kas geriau. Jis pamatęs progresą tarė: „Jeigu taip virinsi, bus gerai“. Aš labai apsidžiaugiau gavęs suvirintojo darbą, o virinti reikėjo šiltnamius. Iš pradžių dirbau šiltnamiuose, o dabar turėjau juos statyti. Bet jaučiausi labai gerai, nes sakoma, jog darbas pagal specialybę daro žmogų specialistu. Toks ir tapau, nes man sekėsi vis geriau ir po kelerių metų jau buvau įvaldęs virinimo įgūdžius.

Max Larochelle

Štai vieną dieną tai ir įvyko. Eilinę darbo dieną virinau, o kadangi dažniausiai buvau vienas laukuose, imdavau ir uždainuodavau, ar šiaip mintimis kur nors nuskrisdavau, nes aš toks esu, kuris gali greitai pasinerti į meditaciją, net darbo metu. Kartais virindamas net neprisimindavau, kaip suvirinau vieną ar kitą detalę, tad eidavau patikrinti, ar tikrai gerai suvirinau, ir pasirodo, be priekaištų. Kūnas gilios meditacijos būsenoje tarsi įjungdavo autopilotą ir viską padarydavau tinkamai. Tad vieną dieną, turbūt vėl paniręs meditacijoje, aš išgirdau mamos balsą sakant: „Ką žmonės daro?“. Aš greitai pasikėliau suvirinimo skydelį ir apsidairiau aplinkui, norėdamas sužinoti, iš kur sklinda garsas, tačiau, kaip visada, buvau vienut vienutėlis.

Buvau įsitikinęs, kad tikrai tai girdėjau, net balsą pažinau – tai buvo mano mamos balsas. Nusileidau žemyn padaryti pertraukėlę ir išsitraukęs telefoną ruošiausi skambinti savo mamai į Lietuvą, paklausti, ar viskas yra gerai? Bet kuo ilgiau dvejojau, tuo labiau abejojau, ar tikrai girdėjau mamos balsą – gal man tiesiog pasivaideno? Dar kiek padvejojęs, nusprendžiau be reikalo neskambinti ir netrukdyti nei savęs, nei jos. Tačiau kitą dieną man paskambino pati mama ir papasakojo, kad mano jaunesnysis brolis Lietuvoje buvo sumuštas, buvo atimtas jo pasas. Tuomet aš prisiminiau, kad vakar girdėjau jos žodžius („Ką žmonės daro?“), ir pasakiau apie tai savo mamai. Ji buvo labai nustebusi, nes sakė, kad kažką tokio tada tikrai pasakė. Mane ir mamą tada skyrė 4 000 kilometrų, ir aš ją aiškiai girdėjau, be jokio specialaus prietaiso – vadinu tai tikruoju mobiliuoju ryšiu. Ir tai yra tikra.

Hekate – Proto galia

Author: Admin

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.