Ar mes panašūs į beždžiones?

Autorius Nežinomas – Super Interessante Magazine

Beždžionės yra be galo panašios į mus, nors yra terminas, kuris mus atskiria – antropomorfizmas (žmogiškų savybių priskyrimo gyvūnams vengimas). Tokios sąvokos kaip draugai, seksas, puikybė yra sinonimai žodžiams partneriai, poravimasis ar dominavimas. Visų žinduolių smegenys tokios panašios, jog norėdami atlikti įvairius bandymus, pirmiausia juos atlieka su žiurkėmis. Mokslininkas, kuris ilgus metus stebėjo beždžiones, teigia: „Visa, ką gyvūnai daro, mes nuvertiname sakydami, jog tai instinktas ar paprasčiausiai yra išmokta iš žmonių, kad tik nepakenktume aukštai ant pjedestalo užkeltam žmogiškajam pažinimui.“ Taigi, šiame straipsnyje pabandysiu plačiau išsiaiškinti panašumus tarp mūsų ir beždžionių.

Emocijos

Kad primatai (beždžionės) išreiškia savo emocijas panašiu būdu kaip mes, nieko nestebina. Jos šypsodamos rodo dantis, kimiai kikena kutenamos ar susierzinusios papučia lūpas. 2016 metais Burgenso zoologijos sode paskutines savo gyvenimo dienas praleido viena iš seniausių beždžionių, vadinama mama. Mokslininkas Frans De Waal, praleidęs 40 metų kartu su ja, atvyko atsisveikinti. Tik pažinusi vyrą mama iškart apsidžiaugė, o mokslininkui pasilenkus arčiau, ji ištiesė ranką jam prie galvos ir pradėjo švelniai glostyti plaukus bei apkabinusi aplink kaklą glaudė jį prie savęs – visai kaip motinos savo vaikus. Toks jų susitikimas sulaukė daug dėmesio iš žiniasklaidos, daugelį šokiravo ne pats kontekstas, jog beždžionė glaudėsi jį prie savęs, bet tai, kad toks veiksmas atrodė žmogiškas, žmonės atpažino ir savo elgesį. 

Frans De Waal – Beždžionė mama kartu su savo dukra

Ilgą laiką buvo manoma, jog kalbėti apie beždžiones ir emocijas yra kvaila, nes „emocijas gali turėti tik žmogus“, tačiau tai buvo paneigta per artimiausius dešimtmečius garsių antropologų. Beždžionės gali patirti tokias pat emocijas – džiaugsmą, liūdesį, gedulą, laimę, pyktį ir kt.  Pavyzdžiui, prie mirusio gentainio kūno jos gedi lygiai taip pat kaip ir mes prie mirusiųjų. Tačiau kalbant apie mirtį, jos negali nuspėti apie artėjančią pabaigą ir neturi jokios nuovokos, ar mirs šiandien ar rytoj. Ir aptariant kitus žinduolius mums dar nėra aišku dėl mirties nuojautos. Ar katės išeina iš namų, kai yra pasiruošusios mirti, o gal jaučiasi silpnos ir tiesiog nori pabūti vienos? Visgi nelaimingo atsitikimo metu beždžionės suvokia, jog nutiko kažkas blogo: jos puola rėkti ir nerimauti, tai reiškia, kad jos suvokia  ateitį ir nutikęs veiksmas turės pasekmių.

Kita emocija – džiaugsmas – yra pastebima ne tik tada, kai beždžionė gauna maisto, tačiau ir tokios situacijose, kai joms yra iškrečiamas pokštas arba žaisdamos erzina viena kitą. Kutenamos beždžionės juokiasi su plačia šypsena, ir, nors stumia ranką tolyn, tuo pačiu ir nori, jog kutenimas tęstųsi. 

Šypsena yra taip pat būdinga daliai gyvūnų. Beždžionės savo šypseną rodo dažniausiai  tada, kai yra nerimastingos, iššieptus dantis galima pamatyti tik tada, kai jos yra gąsdinamos ar prieš jas bandoma dominuoti.. Dažnai išsišiepęs gyvūnas – išsigandęs gyvūnas. Todėl filmuose išsišiepusių didelių beždžionių niekada nepamatysite, dažniausiai būna mažos ir lengvai kontroliuojamos. Skirtingose situacijose beždžionės skirtingai naudoja šypseną – tai gali reikšti ir draugiškumo ar bandymo prisitaikyti ženklas. Jų šypseną supranta ir kitos gentainės: jei tam tikro įvykio metu beždžionė nerimauja ir šypsosi, kartais jos bando šypseną paslėpti, jog nerimo nepamatytų kiti bendruomenės gyventojai.  Žmogus bijodamas taip pat patempia savo lūpų kampučius, o norėdamas kažkam įtikti eina su plačia šypsena – tai draugiškumo, paklusnumo, džiaugsmo simbolis. Šimpanzių veido raumenys yra beveik identiškos žmogaus veido raumenims, apskritai, jos  anatomiškai yra labai panašios į mus. Jei beždžionės šypsodamosios kilstelėtų lūpų kampučius, jos atrodytų lygiai taip pat kaip žmogus su šypsena. 

Frans De Waal – Pora bučiuojasi po ką tik įvykusio kvirčo

Atlikus tyrimą ekrane buvo rodomos beždžionių veido mimikos: laimingi, išsigandę ar liūdni veidai. Po eksperimento beždžionės išeidavo su tokia nuotaika, kokią matė ekrane. Jos lengvai perima emocijas iš kitų beždžionių, taip pat kaip ir mes perimame jas iš kitų žmonių. Stimuliuojama simpatinė nervų sistema mums reiškia „kovok arba bėk”, t.y mūsų kūnas pasiruošia kovai: pagreitėja širdies darbas, sustoja virškinimas ir šlapinimasis, džiūsta burna, kraujas plūsta labiau į gyvybinius organus nei į galūnes, kinta odos temperatūra. Rodant beždžionėms gąsdinantį filmuką ir vėliau susiejant tai su išsigandusiu beždžionės veidu, visų jų odos temperatūra nukrisdavo ir suaktyvėdavo simpatinė NS. O tai tik dar kartą įrodo, jog emocijas beždžionės gali perimti iš kitų.

Primatai taip mėgsta susitapatinti, jog labai dažnai kopijuoja vieni kitus. Pavyzdžiui, kai viename būryje viena beždžionė nebegalėjo vaikščioti, o ėmė šlubuoti, tai kartojo ir kitos jaunos gentainės. Kitas pavyzdys – šuo, kuris šlubavo taip ilgai, kiek žmogus vaikščiojo su gipsu (tokių vaizdo įrašų galima rasti ir YouTube). Stebėdami kitus žmonės gyvūnai taip įsijaučia, jog atrodo, kad situacijoje yra ir jie patys. Tokiu mūsų įsijautimu mėgsta žaisti ir akrobatai, kurie žinodami, jog kiekvieną žingsnį žengiame su jais kartu, mėgsta tyčia vaidinti paslydimą ar griuvimą.

Kaip veikia nesąmoningas mėgdžiojimas galime pastebėti ir iš savo elgesio – žiovaujantis žmogus mums taip pat sukelia žiovulį. Tiesa, moterys tai daro daug dažniau nei vyrai – įrodyta, jog užkrečiamas žiovulys gali būti susijęs su empatija. Moterys yra empatiškesnės už vyrus, todėl dažniau žiovauja matydamos kitą. Tas pats pastebėta ir tarp beždžionių. Sergantys autizmu, kuriems pasireiškia empatijos trūkumas, į tai beveik niekada nereaguoja. Taigi, beždžionėms rodant filmuotą medžiagą, kaip žiovauja kitos beždžionės, jos ir pačios pradeda žiovauti. Beždžionės pasižymi didele atjauta, atsitikus nelaimei jos prieina viena prie kitos ir ima kasyti nugarą ar per ją tapšnoti. Prigimtinę atjautą rodo ir maži vaikai. Darželyje buvo atliktas tyrimas: jei prie vaikų jūs pradėsite verkti, greičiausiai jie nustums į šalį atliekamą veiklą ir prieis prie jūsų – o gi to jų niekas nemokė. Pastebėta, jog jau dvejų metų vaikams būdingas toks pat elgesys. 

Primatai taip pat suvokia daromą žalą kitiems, ar net daro tai sąmoningai, pavyzdžiui,  žaisdami jie mėgsta erzinti kitus, ypač mažesniuosius. Pasitaiko atveju, kai beždžionės rodo žiaurumo proveržius: sumušimas iki mirties, siaubingas užpuolimas ar kastracija. Po kruvinų kovų jos dar dažnai grįžta į kovos lauką patikrinti, ar priešininkas negyvas, ir nei kiek nenustemba pamatę negyvą kūną – jos būtent tai ir tikėjosi pamatyti. Kad žiauriai elgiasi ir žmonės,  manau, nereikia nė sakyti. Agresija primatuose reiškiasi per žemą grasinantį balsą, savo dydžio demonstravimu (krūtinės papūtimas). Beždžionėms sumuštas aukos kūnas atrodo lygiai taip pat šlykštus ir keliantis pasibjaurėjimą,  kaip ir mums nemalonūs kvapai ar vaizdai. Jie suraukia nosį, antakius ar primerkia akis iš pasišlykštėjimo. Šimpanzė, kuri buvo išmokyta amerikiečių gestų kalbos, gebėjo baldus ar daiktus pavadinti purvinais, o kartą,  kai gentainė ją suerzino, gestais ji pakartojo:“purvina beždžionė“. 

Analogiškai beždžionės išreiškia ir dėkingumą. Kai mums padaro kažką gero, mes norime atsilyginti ir pradedame jausti šiltesnius jausmus, lengviau tiesiame pagalbos ranką.  Tyrinėjimų metu pastebėta, kad beždžionės mieliau dalinasi maistu su tomis gentainėmis,  kurios buvo geros joms praeityje. Primatai atsimena tą, kuris padėjo sunkiu momentu: sergant, esant pavojuje, auginant mažylį ir pasitaikius progai stengiasi to nepamiršti bei padėti ar kitaip atsidėkoti. Tiesa, tas pats būna ir keršto metu – įžeidimo nepamiršta tol, kol nepasitaiko progos už tai atkeršyti. Toks laukimas gali tęstis ir metų metus.

Nors ir atrodo, jog viltį puoselėja tik žmonės, šį jausmą galime pastebėti ir tarp primatų (tiesa, negaliu nepaminėti ir Hačiko istorijos – nėra aišku, ar šuo turėjo viltį išvysti šeimininką). Beždžionės, negavusios maisto, kurį tikėjosi gauti, rodo didelį pasipiktinimą, liūdesį dėl neteisybės. Vieno eksperimento metu buvo stebima, kaip beždžionės reaguoja, kai jų gentainė gauna geresnę dovaną. Iš pradžių visoms beždžionėms buvo išdalintos vienodos dėžutės gėrybių, tačiau netrukus jos ėmė žiūrėti, ką gavo kitos, ir lyginti jų dovanas su savo. 

Frans De Waal

Labai dažnai tam tikras gyvūnų elgesys yra nuvertinamas kaip instinktams. Jei gyvūnai viską atliktų taip, kaip jiems diktuoja jų instinktai, jie seniai būtų pakliuvę į pavojų, toks jų elgesys nepadėtų jiems išgyventi. Tam, kad pasiektų savo trokštamus tikslus (maistą, patelę, hierarchijos viršūnę), gyvūnai turi pasinaudoti emocine informacija ir kontroliuoti savąją. Jaunos beždžionės nepradeda kovos tol, kol motinos jų nepalieka – hierarchijoje aukščiausią statusą užimanti beždžionė gali atbaidyti jauną beždžionę nuo patelės. Pavyzdžiui, jaunas patinas nusižiūrės jam patinkančia patelę, tačiau jei aplink sukiosis alfa patinas, jaunas patinas nustos prie jos lindęs, nes žino, kad jam gali grėsti pavojus. Jos nepuola poruotis bet kur ir bet kada, dažnai jos renkasi ramią ir saugią vietą dėl to, kad apsisaugotų nuo alfa patino ir kitų plėšrūnų.

Turbūt visi žino garsųjį eksperimentą, kai vaikams į lėkštę įdedamas zefyras ir sakoma kantriai laukti ir jo nevalgyti – išlaukus bus atneštas ir antrasis skanėstas. Visiškai analogiškas testas buvo atliktas ir su šimpanzėmis: paaiškėjo, kad jos ištvėrė tiek pat, kiek ir vaikai. Kaip vaikai dengdavosi akis, stengdamiesi nematyti skanėsto, taip darydavo ir beždžionės – imdavosi veiklų, kad nukreiptų savo dėmesį kitur, užsimerkdavo ar nusukdavo žvilgsnį. Šimpanzės sugebėjo nepasiduoti pagundai iki kol dubuo būdavo pilnas skanėstų. Visgi nepaisant ženklų, jog primatai sprendimus priima kiekvieną dieną, sakome, jog jų pasirinkimą riboja įgimtos savybės, instinktai. Galbūt metas keisti mąstymą, kad ateities planavimą ar emocijas turime tik mes?

Beždžionių tyrinėtoja Zanna Clay ištyrė, ar beždžionių empatijai turi įtakos augimas su motina, o tiksliau, kaip augimo sąlygos veikia individo emocijas. Įvykus kovai, įprastai beždžionės puola apkabinti nukentėjusį, vedasi jį į šoną, glosto nugarą, apglebia per pečius. Kaip ir žmonės, taip ir beždžionės emociškai tampa sukrėsti, kai vaikas netenka saugios aplinkos, kurioje augo ir prie kurios buvo prisirišęs. Brakonieriai žudo beždžioniukų motinas dėl mėsos, o įsikibusį vaiką neva išgelbėja – parduoda gyvą. Taip jie dažnai randami turguose, iki kol yra konfiskuojami ir apgyvendinami rezervuare. Ten auga tol, kol yra pasiruošę grįžti į laisvę. Taigi, nufilmuotoje medžiagoje, kur po kovos buvo stebimas beždžionių elgesys, iš našlaičių beždžioniukų matosi žymiai sumažėjusi empatija, jie daug rečiau ramina sužeistuosius. Nieko keisto, gi brakonieriai juos kankino, laikė pririštus grandinėmis prie medžių, atskyrė nuo motinos. 

Empatiją galime lyginti ir su nesavanaudiškumu. Kadangi beždžionės yra ypač socialios būtybės ir bendravimas joms svarbus tiek pat, kiek ir mums, jos dažnai renkasi tokį sprendimą, kuriuo būtų pasiekta lygybė. Beždžionėms buvo išdalinti 2 spalvų žetonai. Viena spalva reiškė, kad beždžionė gaus 5 gabalėlius banano, o jos draugė tik 1, o kita spalva reiškė, jog abi gaus po 3 gabalėlius. Jos labai greit suvokė, kuris veiksmas buvo savanaudiškas, o kuris ne, nes toji, kuri likdavo nuskriausta, rodė didelį pasipiktinimą. Todėl beždžionės pasirinkdavo spalvą, kuri reikšdavo, jog abi gaus po lygiai gabalėlių banano. Įdomu ir tai, jog beždžioniukai vogdami daiktus iš lankytojų mielai juos keičia į skanėstus, o per ilgą laiką ėmė suvokti, kurie daiktai turi didesnę reikšmę. Padėjusios žmogui į delną mainomą daiktą, jos sugriebia pirštus ir juos užlenkia, kad tvirčiau suimtų gautąjį daiktą, taip patvirtindamos patikimus mainus. 

Frans De Waal)

Kaip jau minėjau, šimpanzės yra labai socialios būtybės: kai rezervuare jos buvo kelioms dienoms atskirtos viena nuo kitos, kad būtų įrengtos naujos supynės, pirma, ką jos padarė grįžus, tai puolė viena su kita bučiuotis, ūbavo iš džiaugsmo, apkabino seniai matytus bičiulius ar šeimos narius.. Padarytos naujos supynės visai jų nesudomino, labiau joms patiko socializuotis. Žmonės dažnai mėgsta nuvertinti gyvūnus, juos lyginti su kaip žemiausia žinduolių atmaina. Juk gyvūnai nėra tik instinktų vedami – tai privestų prie to, kad greit besikeičiančios aplinkybės jas pražudytų. Pasak tyrimų, beždžionėms yra būdingos emocijos bei intelektas taip pat kaip ir žmonėms.

Literatūra: Waal de F., Paskutinis mamos apkabinimas. Vilnius. 2019

Author: Admin

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.