Alkoholis “išlaisvina”
Kaip cigaretė padeda užmegzti pokalbį, taip alkoholis padeda tą pokalbį palaikyti. Tai – visiška nesąmonė. Tai yra tiesa tol, kol mes ja tikime ir taip galvojame. Dar tikime ir tuo, kad mesti rūkyti yra labai sunkus ir varginantis procesas, kuris sukelia daug kančių. Deja, tai yra visiškas melas. Ir taip, aš tai puikiai žinau ir išmanau. Ir aš mečiau rūkyti vos per kelias sekundes. Bet šiandien ne apie rūkymą…
Alkoholis man suteikdavo „jėgų ir stiprybės“ bendravime. Suvesk į vieną kambarį didžiausius priešus, nugirdyk juos ir jie taps geriausiais draugais. Bet ar tai tikra? Tai – tik laikinas efektas. Ir jeigu sakai, kad „hera“, „amfa“ ir kitas šlamštas yra narkotikai, nedrįsk man prieštarauti, kad alkoholis, cigaretės ar „žolytė“ yra natūralus gaminys, kuris niekaip nekenkia mūsų organizmui. Šis savęs naikinimo procesas yra ilgas ir jį labai sunku pačiam pastebėti. Gi, jeigu žmogus serga vėžiu ir jį „graužia“ 15 metų, kol nužudo, nesakome, kad tai yra nesąmonė – vėžys yra natūralus būdas atsipalaiduoti ir jis nekenkia mūsų organizmui.
Taigi, nenukrypdamas nuo temos, galiu teigti, jog alkoholis mane kaskart išlaisvindavo, kai tik tekdavo bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kitu atveju būčiau jų tiesiog vengęs ir sėdėjęs kažkur kitame kambaryje, nei būčiau pačiame vakarėlio centre. Ar tai normalu? Dauguma mano buvusioje vakarėlių aplinkoje atsakytų, kad, žinoma, ne: esu kažkoks nesveikas, jeigu bijau bendrauti su žmonėmis neišgėręs alkoholio. Bet tai jie būtų pasakę tik būdami girti, nes kitu atveju jie patys neturėtų drąsos prieiti prie manęs ir užkalbinti, kadangi turi tą pačia problemą.
Ši problema yra didesnė, nei atrodo. Jeigu esate dar iš tos „posovietinės“ šeimos, turbūt pastebėsite, kad, kai suvažiuoja artimiausi mūsų žmonės, šeimos nariai, giminės, draugai pasibūti kartu ir pabendrauti, visiems susitikus ir susėdus prie stalo vyrauja nejauki tyla. Nuskamba vienas kitas „bajeriukas“, iš kurio niekas juoktis nenori, bet visi iš mandagumo pakikena. Truputėlį pakalbama apie orą. „Rimtesni“ bendravimo ekspertai išeina į laiptinę parūkyti ir ten dar truputėlį pakalba apie automobilius, televiziją, kažką dar nereikšmingo. Bet iš esmės visi laukia tos skambios frazės…
„Nu, tai po pirmą“
Pagaliau… Išgirdus šį burtažodį, visi „įlenkiam“ po stikliuką ir, kol laukiame antro, jau nebėra gėda prasidaryti skardinę šalto alaus ir mėgautis aistringu jo skoniu – taip ir apsvaigimo efektą pasieksime daug greičiau. Kadangi išgėrėme „po pirmą“, galime jau pradėti ir valgyti, tuo metu mums nereikės bendrauti. O kol valgome, kaip ten sako, „labai sausa“, todėl išgeriam antrą ir trečią, o baigę valgyti „šaunam“ ir ketvirtą stikliuką. O svarbiausia, po valgio – sugadinti nuostabų maisto skonį cigaretėmis, todėl einame parūkyti. Štai per šį trumpą laiką jau tapome visi gan pakankamai apsvaigę, kad galėtume pradėti bendrauti tarpusavyje, kurti smagias istorijas, žaisti, šokti.
Čia mes pasižadame vieni kitiems būti geriausiais draugais, pradėti bendrauti daugiau. Juk mylime ir gerbiame vienas kitą. Sukuriame nuostabų verslo planą, kurį pradėsime įgyvendinti jau rytoj ir taip toliau..
Kaip visa tai šlykštu. Žinoma, sekantį rytą. Bet guodžiame savo tuo, kad pašnekovas buvo lygiai toks pat neblaivus, ir apskritai, nuo šios akimirkos tai tampa „tabu“ – apie tai daugiau nekalbėsime. Na, iki sekančio karto, kai vartosime alkoholį, nes kitu atveju visai nesugebėsime bendrauti su savo artimaisiais. Buvo gera, linksma, nuostabu, o dabar tik tereikia iškentėti pagirias. Bet po jų pradėsime vėl regzti planus, kaip susitikti su artimaisiais ir vėl maloniai pabendrauti bei nuostabiai kartu praleisti laiką. Tik problema ta, kad taip laiką leidžiame metų metus, o apie artimuosius nieko daug nežinome, aišku, be tų melų, kuriuos pasipasakojame būdami apsvaigę.
Melas, aš ne toks
Man iš tikrųjų rūpi artimieji. Ir alkoholis čia niekuo dėtas, puikiai galiu bendrauti ir be jo.
Čia prasideda kita smagi istorija ir eksperimentas. Alkoholio nevartoju jau ilgokai. Ir beveik visi, su kuriais gėriau, nuo manęs nusisuko, nes aš, esą, „pasikėlęs“. Ir, kaip sakoma, pradėk nuo savęs, o tada kaltink kitus. Nusprendžiau nebūti pasipūtėliu ir dėti visas pastangas išlaikyti šiltą ryši su giminėmis ar draugais, kurie vartoja alkoholį. Nusprendžiau, kad man tai netrukdo.
Ir štai esame svečiuose pas mano gerą bičiulį. Jis turi žmoną, su kuria gerai sutariame, ir keletą mažų vaikų. Laukiame dar keletos porų, kurie vėluoja atvykti – esame pirmieji. Kadangi alkoholio nevartoju, todėl pirmoji papasakota istorija tampa visų pamiršta, o susėdus prie stalo ir po keturių „po pirmą“ puikiai bičiuliaujamės. Iš pradžių, kaip įprasta, kalbame apie orą, darbą ir kaip kam sekasi. Vėliau išeiname su draugu dviese į lauką, paliekame moteris vienas. „Palaikau kompaniją“, kol jis parūkys. Bandau domėtis ir klausinėti visko apie jį ir kaip sekasi draugo šeimai, bet gaunu trumpus atsakymus kaip: „gerai, puikiai, darbas ir namai“ ir taip toliau. Pats nesulaukiu jokio susidomėjimo manimi – nei kaip sekasi man, nei kaip gyvena mano žmona, nei ką aš veikiu ir ar dar užsiimu tais dalykais, kurie seniau domindavo ir jį.
„Nu, tai po pirmą“
Pagaliau….
Grįžome po rūkymo pertraukėlės ir sulaukiau pirmojo klausimo: „Tai gal kokios kavos, ar sulčių? Nes tu negeri. Aš tai alaus įsipilsiu“.
Pora bokalų alaus ir mes jau gan geri draugai: jis šiltai klausinėja apie mane, mano gyvenimą ir apie tai, ką aš veikiu. Dabar jo nebereikia traukti už liežuvio ir nebereikia žvelgti į jo nepasitenkinimo žvilgsnį – jis šypsosi. Jo gyvenimas ką tik nušvito, jis jaučiasi atsipalaidavęs, ir galvoja, kad mėgaujasi kiekviena akimirka. Štai kiek daug jam duoda alkoholis.
Panašiai veikia ir rūkymas. Žmogus per giliai save įtikina, kad nikotinas ar, apskritai, rūkymas padeda atsipalaiduoti ir toks atsipalaidavęs jaučiasi tik tada, kai rūko. Jis tiesiog pats sau susikuria tokias sąlygas, tarsi atsipalaiduoti galės tik tada, kai rūkys ir rankoje laikys stikliuką.
Aš tokio gyvenimo nenoriu
Man to tikrai nereikia. Daug metų buvau įkalinęs save šiose iliuzijose. Man dar nebuvo nė 16 metų, kai pradėjau rūkyti ir vartoti alkoholį. Viską mečiau staiga, bet ne čia esmė. Esmė tame, kad dabar galiu atsipalaiduoti ir be alkoholio ar rūkymo. Kai vyksta pasiruošimas vakarėliui, jaučiuosi linksmas ir gerai nusiteikęs. Tuo pat metu žvelgiu į kitų vakarėlio dalyvių susiraukusius veidus, kurie tik ir laukia vakaro, kai žmonos leis jiems pradėti gerti. Iki tol gerti yra draudžiama, kadangi svečius dažniausia reikia sutikti blaiviem – gi negali pasirodyti esąs alkoholikas, kuris neišlaukia vakaro, kada galės pakelti taurę. Nežinau, ką tai keičia, ir niekas man to sveiku protu dar nepaaiškino, bet taip jau yra. Turi apsimesti iki tam tikros akimirkos, o po to gali prisiliuobti kaip kiaulė ir tai bus normalu.
Girtas vs. blaivus
Besišnekučiuojant su dabar jau geriausiu draugu, atvyksta ir kiti svečiai. Pradžioje jie jaučiasi nepatogiai ir įsitempę, tik aš, negeriantis, ir mano įkaušęs nuo alaus draugas esame atsipalaidavę, šnekučiuojamės ir kalbiname juos abu. Žinoma, pilame jiems ir „po pirmą“. Po kurio laiko jie taip pat tampa drąsiais ir draugiškais pašnekovais. Tik vis labiau pastebiu, kaip aš vėl tampu nebereikalingas diskusijose, kadangi nevartoju alkoholio. Dabar jie jau kalbasi tik tarpusavyje ir kartais dar besikalbėdami pažiūri į mane. Po gero pusvalandžio nusibosta jau ir klausytojo vaidmuo, kadangi tenka klausytis didvyriškų istorijų apie išgalvotus kriminalinius nusikaltimus, kaip jis pažįstą tą, o anas pažįstą aną. Staiga šilti ir draugiški žmonės virsta užkietėjusiais mafijozais, turinčiais didelę galią ir begalę pažinčių, kuriems niekas nepastos kelio.
„Ką gi, mums jau laikas važiuoti namo. Buvo labai smagu, tikimės susitiksime greitu metu vėl“.
Tiesiog būkime labiau sąmoningi ir lavinkime bendravimo įgūdžius ne prie bokalo alaus, o būdami blaivūs ir adekvatūs. Gyvenkime pilnavertį gyvenimą. Na, o jeigu pilnavertiškumą matome tik pilname alaus bokale penktadienio vakarą, tada puiki proga padirbėti su gyvenimo prioritetais.
Tai tik mano, mažo žmogaus, asmeninė nuomonė.
