Tarologija 101 [I dalis]

Viva Lunas Studios – Pamela Colman Smith Taro kaladė

Taro kortų kaladė savo mistiškumu tikriausiai visuomet žavėjo paprastus žmones. Kas yra Taro kortos? Kuo jos skiriasi nuo paprastų kortų, kurias dauguma turi namuose? Ar jos tikrai gali parodyti, kas bus ateityje ar kas buvo praeityje? Ar bet kas gali išmokti jas skaityti? Šioje straipsnių serijoje pabandysime atsakyti ne tik į šiuos, bet ir į dar daug kitų klausimų, suteikti skaitytojui žinių apie Taro, jų istoriją, kortų sąsajas su okultizmu ir kaip jos naudojamos nušviesti praeitį, dabartį ir ateitį.

Tikriausiai dauguma sutiks, kad šiuolaikinė lošimo kortų kaladė yra kilusi iš vienos Taro dalių – jos yra per daug panašios, kad tai būtų atsitiktinumas. Abiejose kaladėse turime kortas nuo vieno iki dešimties. Taip pat abi turi ir dvaro kortas, arba taip vadinamus “paveikslėlius”.  Žinoma, nepamirškime juokdario kortų, kurios neturi skaičiaus ir savo vietos kaladėje – panašiai kaip Kvailio korta Taro kaladėje, taip pat neturinti skaičiaus ar nustatytos vietos.

Kortų medžio raižinys, 15 a.

Taro kortų kaladėje yra 78 kortos, iš kurių 56 (panašiausios į modernias kortas) yra padalintos po lygiai į keturias grupes: lazdos (arba skeptrai), taurės, kalavijai ir diskai (arba monetos), kurios yra analogiškos gerai žinomiems būgnams, širdims, pikams ir kryžiams. Šios 56 kortos vadinamos mažaisiais arkanais (arcana iš lotynų kalbos išvertus reiškia paslaptis ar misterijas). Likusios 22 kortos vadinamos didžiaisiais arkanais, kuriose vaizduojama simbolinės figūros, tam tikros gamtos dalys, žmogaus patirtys dvasiniame kelyje, jo viltys ir baimės, džiaugsmai ir sielvartai.

Didieji arkanai beveik niekuo nesusiję su moderniomis kortomis. Arkanų iliustracijose – universalių simbolių ir vaizdų lobynas iš žmonijos mitų, legendų, religijų, filosofijų ir tikėjimų. Be abejo, žmonės – išminčiai ir žyniai, per kuriuos gavome Taro kortas, puikiai išmanė astrologiją, numerologiją ir Kabalistinius senovės mokslus, ir tai atsispindi kortose. Vis dėlto, Taro išlieka unikali ir nepriklausoma disciplina su savo ypatybėmis ir dvasiniu turiniu.

Daugumai įdomu asmenybės analizavimas, ateities nuskaitymas, asmeninių problemų išsprendimas ir visa tai galima pasiekti su Taro. Tačiau, atsiras ir tokių, kurie įvertins Taro pagalbą meditacijoms. Kiekviena korta gali suteikti nuostabių įžvalgų (šiais laikais ant kortų gali piešti bet ką, tad pradedantiesiems reikėtų rinktis laiko patikrintą kortų kaladę); atskleisti senovės išminčių giliausias žinias; studijuojantys biblinius tekstus gali pastebėti, kad Taro nušviečia daugybę senojo ir naujojo testamento dalių. Tuo Taro mažai skiriasi nuo ideografinių kinų raštų, egiptiečių hieroglifų ar majų piktografinių užrašų.

Bet kokiu atveju, pradedančiajam nereikia suprasti visų kortų paslapčių iš pirmo žvilgsnio (ar iš antro). Kai žmogus bus pasirengęs,Taro po truputį atskleis savo paslaptis. Ir nėra būtina “tikėti kortomis”, kad jos duotų rezultatų. Laikui bėgant jūs pajusite okultines Taro jėgas ir tai padės išspręsti visas jums kilsiančias dilemas.

TARO ISTORIJA

Taro kortų pagrindas yra simbolizmas – kalba, kylanti iš kolektyvinės žmonijos sąmonės. Turint gilų simbolių supratimą, šios kortos gali suteikti mistinių galių ir ezoterinės išminties. Ir nors yra įvairių teorijų apie Taro ir tūkstančiai šių kortų versijų, nei vienos iš jų negalima laikyti galutine tiesa. Kaip pavyzdį galėtume paimti šimtus Veneros paveikslų ir skulptūrų, kurie buvo sukurti per praėjusius amžius. Deivė šiuose kūriniuose pasirodo įvairiai, priklausomai nuo menininko idėjų ir laikmečio, kuriame jis gyveno. Tačiau tikriausiai visi sutiks, kad šios reprezentacijos turi atpažįstamas charakteristikas, nors idėjos, kūrybiniai stiliai ir įrankiai nuolat keičiasi. 

Taip pat yra ir su Taro. Laikui bėgant, okultistų, istorikų ir menininkų dėka kortų išvaizda keitėsi, tačiau pagrindinis simbolizmas daugumoje kaladžių išliko. Šiais laikais yra tūkstančiai įvairiausių kortų kaladžių su varijuojančiu simbolizmo lygiu. 

Taro kilmė yra tokia neaiški, kad natūralu, jog ji būtų apipinta mitais ir legendomis (ypač Didieji Arkanai). Prietarai, spekuliacijos ir įmantrūs žmonių polėkiai prisidėjo prie gausios ir spalvingos Taro istorijos ir mokslo, o tai tik dar labiau pagilino kortų paslaptingumą ir maginę aurą. Ištisi kultai kūrėsi aplink vieną ar kitą Taro kilmės teoriją, kurių šalininkai kartais pasiekdavo tokį fanatizmo lygį, jog skelbdavo, kad tik jie žinojo tikrąją tiesą. Tačiau geriau susipažinę tyrinėtojai išlieka lankstūs, o kartais net skeptiški bei nedaro jokių nejudinamų pareiškimų.

Čigonai teigia, kad slaptos Taro žinios jų buvo atneštos iš Chaldėjos ir Egipto į Izraelį, o iš ten – į Graikiją. Iš tiesų, atrodo nenuginčijama, jog Taro ir čigonai turi tam tikrą ryšį dėl pastarųjų pasaulinių klajonių. Čigonai klajojo po Europą panašiu laiku, kuomet Taro kortos buvo pradėtos naudoti Viduržemio jūros pakrantėse. Vienoje legendų pasakojama, kad dėl krikščionių persekiojimo pagoniškų kultų žyniai senąsias žinias atidavė čigonams, kurie įsipareigojo perduoti jas tik tiems, kurie yra to verti. Kas galėtų įtarti, jog čigonai su savimi turės tokį neįkainojamą lobį? Sakoma, kad čigonams žinias perdavė ir Gnostikai, Montanistai, Manichėjiečiai ir Albigensai. Pastarieji buvo viena iš Katarų sektų, įsikūrusių Albi mieste. Jie klestėjo XII amžiuje, o dėka kryžiuočių ir inkvizicijų buvo sunaikinti XIII-ame. Čigonai taip pat teigia, kad jie saugojo misterijas, kurios vėliau tapo žydiškosios kabalos bei masonų ordino dalimi.

Kita ne mažiau žavinti istorija tvirtinanti, kad Taro kilo iš Egipto. Sakoma, jog po Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimo, Feso miestas (esantis dabartiniame Maroke) tapo intelekto sostine, kur rinkosi išmintingi žmonės iš visų pasaulio kampų. Kadangi jie visi kalbėjo skirtingomis kalbomis, iškilo komunikavimo problemų, dėl to buvo nuspręsta sukurti komunikacijos metodą. Tam buvo paruošta paveikslėlių knyga su gausa mistinių simbolių. O raktas į šių simbolių reikšmes buvo perduodamas tik iš lūpų į lūpas. Vėliau, norint išlaikyti žinias paslaptyje, tie simboliai buvo atkurti ant iš pažiūros niekuo nepavojingų kortų, kurios buvo naudojamos lengvabūdžių žmonių žaidimuose, kuriems nebuvo įmanoma atskleisti tikrąją kortų reikšmę.

Dar kita hipotezė teigia, kad Taro buvo Toto – Osirio patarėjo – išradimas. Jis buvo Egipto dievų raštininkas, skaičių išradėjas, išminties ir magijos dievas, dažnai vaizduojamas su ibiso galva. Pasakojama, kad vienu metu 22 didžiųjų arkanų interpretacijos buvo dalis inicijacijos ceremonijų į Egipto žynius. Vienas dalykas yra aiškus –  daug Taro simbolikos galima rasti Egipto mitologijoje.

J.B. Alliette (Etteilla) – The Tarot, in the form of leaves of the book of Thoth

Kortų tyrinėjimas taip pat atskleidžia artimą ryšį su senovės hebrajų kabalistiniu mokslu. Paprasčiau tariant, tie, kurie iš tikrųjų sukūrė Taro kortas, turėjo gilias senovės religijų ir filosofijų žinias, kurios atsispindi kortų simboliuose. Tačiau gilesnė kortų prasmė galėjo būti prarasta arba specialiai paslėpta tais laikais, kai pietų Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos čigonai naudojo jas savo firminiams būrimams atlikti.

Vienintelis dalykas, kurį beveik tikrai galime pasakyti, tai, kad Taro yra simbolinis žmogiškosios patirties aprašymas. Per giliai įsišaknijusias mistines galias, kortos gali suteikti psichologinių įžvalgų, išmintingų patarimų bei atlikti tikslius ateities būrimus.

Ankstyviausia data, kurią galima rasti susijusią su Taro kortomis, Europos muziejuose yra vėlyvas XIV amžius, tačiau originaliai kortos gali būti kildinamos iš XII amžiaus. Sakoma, kad keturioliktame amžiuje astrologas ir kabalistas Žakas Grigoneuras (Jacques Gringonneur) sukūrė žaidimų kortas Prancūzijos karaliui Karoliui VI-jam. Dvejojama, ar tai buvo pilna Taro kortų kaladė, bet galima numanyti, kad tai galėjo būti dalis kaladės su astrologiniais ir kabalistiniais simboliais, prie kurios Žakas dirbo ilgus metus.

Anglijoje Taro buvo žinoma Edvardo IV-jo valdymo metais (XV amžius). Karalius buvo uždraudęs šių kortų įvežimą, bet kortos kartu su čigonų karavanais pateko į Angliją, o tada ir į kilmingųjų namus, kur buvo slepiamos, bijant priekaištų ir represijos. Po Prancūzijos revoliucijos nauja laisvės banga pasiekė Europą, dar kartą suvešėjo ezoterinės sektos ir mistinės ložės.

XVIII amžiuje garsus prancūzų mokslininkas Antoine Court, kuris pirmasis iškėlė prielaidą, kad Taro gali būti kilę iš Egipto, vieno savo tyrinėjimų metu atrado Taro kortų kaladę. Jo atradimas įvyko tokiu metu, kai žmonės buvo labai susidomėję tokiais dalykais kaip kabala, astrologija ir masonais. „Klimatas” buvo labai palankus ir Taro su savo misticizmu užėmė vietą tuometinio okultizmo padangėje. Savo atradimus Antoine Court aprašė savo knygoje „Le Monde primitif“, išleistoje 1773 metais.

Po gero dešimtmečio vienas tais laikais populiarus būrėjas Etiela nusprendė atkurti originalias Antoine Court taro kortų versijos figūras. Tai darymas jis nuo savęs pridėjo pakeitimų, kurie nebuvo visai tradiciniai, ir vėliau ekspertų atmesti. Tačiau jis buvo pirmasis, kuris pamatė ryšį tarp Taro kortų ir astrologijos, bei kabalos. Ir tik daug vėliau – 1854 metais – susidomėjimas Taro dar labiau išaugo išleidus Elifo Levi (Eliphas Levi) publikaciją Transcendentinės magijos doktrina. Ši knyga, pirmoji iš Elifo okultinių raštų, mini Taro kaip jo pirminį šaltinį. Elifas susiejo 22 Taro didžiuosius arkanus ir 22 hebrajų alfabeto raides. Savo knygoje Kvailio korta žymima 0, kuri talpinama tarp 20-tosios ir 21-sios. Šią seką prancūzų okultistai naudoja iki dabar.

1886-taisiais, dėl atrastų senovinių manuskriptų, aprašančių okultines iniciacijas, įsikūrė Auksinės Aušros ordinas. Vienas iš šio ordino siekių buvo teisingas Kvailio kortos patalpinimas Taro kaladėje. Auksinės Aušros lyderis S.L. MacGregor Mathers vėliau parašė knygelę pavadinimu „The Tarot, Its Occult Signification, Use in Fortune-Telling, and Method of Play, Etc“.

1889-tais metais Dr. Gerard Encausse (Papus), remdamasis pataisytais Oswald Wirth dizainais ir Levi interpretacijomis, išleido knygą pavadinimu „The Tarot of the Bohemians“. Ta pati knyga apie 1900-uosius kartu su A.E. Waite pratarme buvo dar kartą išleista Anglijoje. Naujesnius jos leidimus galima įsigyti ir dabar.

Minint A.E. Waite, jis 1910-taisiais metais išleido savo paties knygą apie Taro, pavadinimu „Pictorial Key to the Tarot“. Jo pavedimu garsi tų laikų menininkė Pamela Colman Smith pagal Waite’o kortų simbolizmo sampratą nupiešė naują kortų kaladę. Ši kortų kaladė yra tapusi klasika. Waite’ui pavyko atstatyti didžiąją dalį simbolių reikšmių, kurios laikui bėgant buvo prarastos arba pasikeitė. Yra tokių, kurie sako, jog simboliai buvo specialiai pakeisti, kad suklaidintų bažnyčią ir neleistų kunigams panaudoti Taro savoms reikmėms.

Dauguma šiuolaikinių mokslininkų, rašytojų ir psichologų buvo susidomėję ar net įkvėpti Taro tyrinėjimo. Psichoanalitikai su pagarba žiūri į kortų simboliką ir ryšius su pasąmonine žmogaus psichikos veikla. Garsaus psichoanalitiko C. G. Jungo pasekėjai kortose mato simbolius, kurie siejasi su kolektyvinės pasąmonės archetipais. Taro pripažinimą galima rasti T. S. Eliot’o „The Waste Land“, Charles’o Williams’o „The Greater Trumps“; William Lindsay Gresham’o „Nightmare Alley“ ir kituose kūriniuose.

Galiausiai, nors ir negalime žinoti tikslaus laiko ir vietos, kur gimė Taro kortos, ir net jeigu Taro per šimtmečius be perstojo mutavo ir keitėsi (tai vyksta ir toliau), ši kortų kaladė vis dar gyvuoja, kartais nepagaunama ir nesuvokiama, bet kartu ir įkvepianti, gyvas įrodymas pasakymo: „Tarp žemės ir dangaus yra daugiau dalykų, negu žmogus per gyvenimą gali susapnuoti.”

Laukite tęsinio…

Harry Shelton – Kortos

Author: Admin

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.